Praporščikas

Rusijos imperijos armijos laipsniai
Dabartinis laipsnis	Carinis laipsnis (1884–1917)
pulkininkas	pulkininkas
papulkininkis	papulkininkis
majoras	kapitonas
kapitonas	štabskapitonas
vyresnysis leitenantas	poručikas
leitenantas	paporučikis
jaunesnysis leitenantas	praporščikas
-	zauriadpraporščikas
-	papraporščikis
viršila	feldfebelis
vyresnysis seržantas	vyresnysis puskarininkis
seržantas	-
jaunesnysis seržantas	jaunesnysis puskarininkis
jefreitorius	jefreitorius
eilinis	eilinis

Praporščikas (rus. прапорщик, iš sen.slav. прапор 'vėliava') – karinis laipsnis Rusijos, TSRS ir kai kurių iš TSRS susidariusių valstybių armijose.

Rusijos armijoje praporščikai visada užėmė vietą tarp vyriausiųjų puskarininkių (seržantų) ir leitenantų. Maždaug atitiko jaunesniojo leitenanto laipsnį.

Carinės Rusijos armijoje jie buvo pats žemiausias karininko laipsnis (14-osios, vėliau 13-osios klasės pagal Rangų lentelę laipsnis). Už praporščikus žemesni laipsniai buvo zauriadpraporščikas ir papraporščikis, bet šie buvo aukščiausi puskarininkių laipsniai.

Pagal kilmę laipsnio pavadinimas artimas terminui ensign (angl. ensign 'vėliava' ir 'karininko laipsnis'), kuris atitinka jaunesnįjį leitenantą, carinės Rusijos chorunžį ir paporučikį.

Istorija

1649 m. caro Aleksejaus Michailovičiaus įsakymu „praporščikais“ buvo pavadinti vėliavnešiai, paskirti iš narsiausių, fiziškai tvirtų, mūšiuose patikrintų karių.

Reguliariąją kariuomenę kūręs Petras I 1712 m. įvedė praporščiko laipsnį kaip patį pirmąjį (jauniausią) pėstininkų ir kavalerijos karininko laipsnį. Anksčiau šis laipsnis vadinosi „fendrikas“ (rus. фендрик, iš vok. Fahnrich, kuris iš vok. Fahne „vėliava“).

1811 m. praporščiko laipsnis atsirado ir artilerijoje. 1884 m. praporščiko laipsnis buvo panaikintas kaip taikos meto karinis laipsnis, jis galėjo būti suteikiamas tik karo metu. Nuo 1886 m. jį galėjo turėti tik jauniausieji atsargos karininkai.

Iki 1917 m. praporščiko laipsnį suteikdavo asmenims, baigusiems paspartintus karo mokyklų ar praporščikų mokyklų kursus ir išlaikiusiems specialius egzaminus. Karo metu praporščiko laipsnį galėdavo suteikti puskarininkiams, turėjusiems aukštąjį ar vidurinį išsilavinimą, už kovinius nuopelnus (be egzaminų).

Praporščikai paprastai būdavo būrių vadais arba užimdavo kitas šio lygio pareigas.

1917 m. praporščiko laipsnį Tarybų Rusijoje panaikino, bet jis 1917–1921 m. buvo išlikęs Baltojoje armijoje.

• 
  Carinės Rusijos 1-ojo Nevos pėstininkų pulko praporščiko antpetis
• 
  Rusijos oro desanto kariuomenės praporščiko antpetis
• 
  Rusijos oro desanto kariuomenės vyresniojo praporščiko antpetis

TSRS ir dabartinė Rusija

1917–1972 m. Raudonojoje ir Tarybinėje armijose praporščiko laipsnio nebuvo.

1972 m. sausio 1 d. TSRS ginkluotosiose pajėgose buvo įvestas praporščiko ir mičmano (laivyne) laipsniai. Praporščikai ir mičmanai ėmė sudaryti atskirą kariškių kategoriją. Savo tarnybine padėtimi, pareigomis ir teisėmis jie užima vietą, artimą jaunesniesiems karininkams. Praporščikai ir mičmanai yra artimiausi karininkų pagalbininkai ir kareivių bei seržantų (jūrininkų ir viršilų) viršininkai. Praporščiko laipsnis paprastai suteikiamas baigus atitinkamą mokyklą. 1981 m. įvestas „vyresniojo praporščiko“ laipsnis.

Ketinimai panaikinti praporščikų laipsnius

2008 m. spalio 23 d. žiniasklaida iš šaltinio Rusijos Gynybos ministerijoje sužinojo apie pradedamą praporščikų ir mičmanų instituto ir jų laipsnių panaikinimą iki 2009 m. gruodžio 1 d. Numatoma perkelti į kitas pareigas ar paleisti į atsargą apie 140 000 praporščikų ir mičmanų. Tai aiškinama tuo, kad praporščikų ir mičmanų institutas neatitinka šiuolaikinės Rusijos armijos prioriteto kurti aukštą profesionalų seržantų kontraktininkų korpusą.

Nuorodos

• Прапорщик 101-го пех. Пермского полка (101-ojo Permės pėstininkų pulko praporščikas)
• Георг. кавалеры с прапорщиком, 7 Финляндский стрелковый полк (7-ojo Suomijos šaulių pulko Georgijaus kavalieriai. Centre sėdi praporščikas)