Alpės

Alpės
Aukštasis Tauernas
Žemynas	Europa
Šalys	Slovėnija Prancūzija Vokietija Šveicarija Italija Austrija Lichtenšteinas
Aukščiausias taškas	Monblanas, 4810 m
Koordinatės	45°50′01″ š. pl. 06°51′54″ v. ilg. / 45.83361°š. pl. 6.86500°r. ilg. / 45.83361; 6.86500
Kalnodara	alpinė

Alpės – aukščiausia ir didžiausia Europos kalnų sistema.

Alpės tęsiasi 1200 km ilgio ir tarp 150 ir 250 km pločio^[1] lanku per aštuonias Alpių valstybes nuo Viduržemio jūros iki Panonijos lygumos Italijos, Šveicarijos, Lichtenšteino, Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Slovėnijos teritorijose.

Alpių viršūnės vakarinėje dalyje siekia daugiausia tarp 3000 ir 4300 m, Rytinėse Alpėse kalnai šiek tiek žemesni. Aukščiausia Alpių viršūnė yra 4811 m siekiantis Monblanas (pranc. Mont Blanc) Vakarinėse Alpėse, 128 Alpių kalnai yra aukštesni nei 4000 m, dalis su ledynais.

Alpės yra svarbi Europos vandenskyros linija – upės iš čia teka į Šiaurės, Juodąją ir Viduržemio jūras.

Alpių regione gyvena 13 mln. gyventojų, tai svarbus Europos turizmo ir poilsio regionas. Nuo seno Alpių slėniai ir perėjos buvo svarbūs transeuropiniam susisiekimui.

Geografija

Plotas – 220 000 km². Kalnai yra palyginti mažai apledėję, didžiausias ledynas yra Alečo ledynas (Aletschgletscher). Sniego riba kalnyno pakraščiuose prasideda 2500–2600 metrų aukštyje, o kalnyno viduje – 2800-3100 metrų aukštyje.

Alpės skirstomos į Vakarų ir Rytų Alpes, kurias skiria slėnis tarp Bodeno ir Komo ežerų. Vakarų Alpės išsidėsčiusios Italijoje, Prancūzijoje ir Šveicarijoje, Rytų Alpės – Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Slovėnijoje, Lichtenšteine ir Šveicarijoje.

Susidarymas

Italijos Alpės

Alpės susidarė maždaug prieš 110 mln. metų, kai Afrikos plokštė pajudėjo į šiaurę ir susidūrė su Eurazijos plokšte, kurios kraštas palindo po Afrikos plokšte. Dabartinę formą Alpės įgavo veikiant erozijai, ypač dėl ledynų veiklos ledynmečių laikotarpiais. Kasmet Alpės „paauga“ 1-2 mm.

Skirstymas

Aukščiausia viršūnė – Monblanas

Bavarijos alpės

Alpės nuo seno bandomos suskirstyti remiantis skirtingais kriterijais: kultūrinės ir socialinės geografijos, geomorfologiniais, geologiniais, hidrologiniais, klimatiniais ar botaniniais bei zoologiniais. Šios skirstymo sistemos dalina Alpes į daugybę zonų bei grupių, kurios iš dalies yra persidengiančios ir viena kitai prieštaraujančios.

Laikui bėgant kalnyno geografinis skirstymas susiformavo į dvi sistemas, kurios tik iš dalies yra tarpusavyje suderinamos ir gali sukelti tam tikrus nesusipratimus.

Austrijoje, Pietų Tirolyje ir Vokietijoje Alpės dalinamos į dvi pagrindinius vienetus: Rytines ir Vakarines Alpes. Šis skirstymas remiasi geologiniais ir iš jų išplaukiančiais geomorfologiniais skirtumais. Rytinių ir Vakarinių Alpių riba laikoma linija nuo Reino slėnio iki Komo ežero. Šio dvinario skirstymo laikosi daugelis mokslininkų, taip pat juo remiasi Alpenvereinseinteilung der Ostalpen.
Vakarų Alpių šalyse Alpės skirstomos į Vakarų, Centrines ir Rytų Alpes, remiantis daugiau istoriniais geografiniais nei geologiniais kriterijais.^[2] Pagal Prancūzijoje, Italijoje^[3] ir Šveicarijoje taikomą geografinį skirstymą Vakarinės Alpės prasideda nuo Viduržemio jūros ir siekia Aostos slėnio-Monblano liniją, centrinės Alpės yra tarp Aostos slėnio ir Brenerio perėjos, o Rytinės tęsiasi nuo Brenerio perėjos iki Slovėnijos.

Kalnų grupės

Marmolados prieškalnės – šiaurinė pusė

Bavarijos alpės

Rytinės Alpės

Rytinės Alpės tęsiasi nuo Šveicarijos, kur yra jų aukščiausia viršūnė Piz Bernina (4049 m), per visą Austriją nuo Forarlbergo iki Burgenlando bei Italijos Alpių provincijas nuo Sondrijo provincijos per Trantiną ir Pietų Tirolį iki Friulio, taip pat apima visą alpinę Slovėnijos ir Vokietijos dalį ir Lichtenšteiną.

Rytinės Alpės susideda iš eilės platuminių kalnagūbrių, jie išraižyti gilių išilginių ir skersinių slėnių, kuriais teka greitos vandeningos upės (Inas, Zalcachas, Ensas, Mura, Drava, Traunas ir kt.). Rytinės Alpės yra dalijamos į tris išilgines juostas:

Šiaurinės Alpės;
Centrinės Rytų Alpės – susiformavusios iš kietų kristalinių uolienų – gneisų, granitų ir žėrutinių skalūnų. Centrinės Rytų Alpės sudaro pagrindinę Rytinių Alpių ašį. Jose gausu šaltinių ir upelių, vakarinėje dalyje daug ledynų.
Pietinės Alpės, kurių didžiąją dalį sudaro Pietinės Klintinės Alpės. Pietinėje dalyje siaura priešalpinė zona pereina į Po lygumą.

Vakarinės Alpės

Vakarinės Alpės yra aukštesnės už Rytines, jų centrinis kalnagūbris yra trumpesnis ir aukštesnis. Vakarinėse Alpės yra keletas viršūnių siekiančių virš 4000 m, čia yra ir aukščiausios Alpių perėjos, tarp jų aukščiausia Col de l'Iseran perėja Savojoje (2770 m).