Baltoji nykštukė
Baltoji nykštukė – sena žvaigždė, kurioje jai galimas branduolinis kuras jau pasibaigęs. Baltosiomis nykštukėmis tampa daugmaž panašios į Saulę žvaigždės. Artėjant branduolinio degimo pabaigai, žvaigždė išmeta daugumą savo išorinių sluoksnių, sukurdama planetinį ūką. Likęs branduolys tampa labai karšta baltąja nykštuke, kurios temperatūra viršija 100 000 °K. Tokia žvaigždė vėliau pamažu aušta ir toliau gesta.[1] Tikėtina, jog ilgainiui ji tampa juodąja nykštuke. Lėtas aušimas nėra vienintelė įmanoma baltosios nykštukės ateitis: jei į susiformavusią nykštukę patenka pakankamai pašalinės medžiagos iš kaimyninės žvaigždės, galima Ia tipo supernova.[2] Tipiška baltoji nykštukė beturi tik maždaug apie pusę Saulės masės. Ji nėra daug didesnė už Žemę, tačiau apie 200 000 kartų tankesnė. Neįprastai, masyvesnės baltosios nykštukės yra mažesnės (bet tankesnės). Baltosios nykštukės daug stebimos Rentgeno ir ultravioletinius spindulius matyti gebančiais teleskopais.[1]
Išsigimusios dujos
redaguotiPasibaigus branduolinėms reakcijoms, nebelieka jų sukuriamo spinduliavimo slėgio, kuris anksčiau atsverdavo gravitacines jėgas. Baltoji nykštukė traukiasi kol susiglaudžia jos atomų elektronų sluoksniai. Pagal Pauli principą, du elektronai vienodo sukinio elektronai negali vienu metu būti tame pačiame energetiniame lygmenyje. Įprastinėms dujoms tai neturi įtakos, nes yra pernelyg mažai elektronų visiems galimiems lygmenims užpildyti (sukiniai elektronui galimi tik du). Tačiau baltojoje nykštukėje, kur elektronų tankis daug didesnis, Pauli principas galop sustabdo tolimesnį traukimąsi, nes antraip gretimi elektronai atsidurtų vienoduose energetiniuose lygmenyse. Tokios dujos vadinamos „išsigimusiomis“ (angl. degenerate). Visgi šis efektas turi ribas: baltosios nykštukės masė negali viršyti apie 1,4M☉ (Čandrasekaro riba).[1]
Vidinė sandara
redaguotiTraukai viršijant Žemės trauką daugiau nei 100 000 kartų, baltosios nykštukės atmosfera įgauna daug keistų savybių. Sunkesni atomai nugrimzta žemyn. Kai kurios baltosios nykštukės turi beveik gryno vandenilio ar helio atmosferas. Trauka taip pat labai sumažina atmosferos storį, ji neviršija Žemės dangoraižių aukščio.[1]
Manoma jog maždaug 50 km žemiau atmosferos dauguma baltųjų nykštukių turi kietą paviršių kur prasideda anglies ir deguonies atomų kristalinė gardelė. Kadangi deimantas irgi yra anglies atomų kristalinė gardelė, kiek atvėsusios baltosios nykštukės vidinė struktūra yra palyginama su deimanto.[1]
Taip pat skaitykite
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Imagine the Universe! White Dwarf Stars. National Aeronautics and Space Administration Goddard Space Flight Center. imagine.gsfc.nasa.gov
- ↑ Hillebrandt, W.; Niemeyer, J. C. (2000). „Type IA Supernova Explosion Models“. Annual Review of Astronomy and Astrophysics. 38 (1): 191–230. arXiv:astro-ph/0006305. Bibcode:2000ARA&A..38..191H. doi:10.1146/annurev.astro.38.1.191. S2CID 10210550.
