Vikipedija

Eglė

Kitos reikšmės – Eglė (reikšmės).
Eglė (Picea)
Ajaninė eglė (Picea jezoensis)
Ajaninės eglės (Picea jezoensis) viršūnė
su nesubrendusiais kankorėžiais
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Pušūnai
( Pinophyta)
Klasė: Pušainiai
( Pinopsida)
Šeima: Pušiniai
( Pinaceae)
Pošeimis: Piceoideae
( Piceoideae)
Gentis: Eglė
( Picea)
Binomas
Picea
A. Dietr., 1824

Eglė (Picea) – pušinių (Pinaceae) šeimos medžių gentis. Eglės yra vienintelė Piceoideae pošeimio gentis.[1]

Paprastosios eglės (Picea abies) morfologija
Himalajinės eglės šakelės ir išaugę jauni spygliukai (šviesesnė spalva)
Baltosios eglės (Picea glauca) kankorėžiai ir spygliukai
Paprastosios eglės „Old Tjikko“ šaknų sistemos genetiniams klonams apie 9560 metų

Eglių požymiai

redaguoti

Eglės yra visžaliai ir vienkamieniai medžiai. Eglių laja kūgiška, smailiaviršūnė. Krūmo pavidalo kamienas susidaro tik ypatingomis augimo sąlygomis.

Išauga iki 20-60 m aukščio, atskirais atvejais dar aukštesnės, ypač tai būdinga sitkinėms eglėms, kurios vienas individas išmatuotas esantis 96,7 m aukščio. Eglių kamienai iki 1 m, rečiau iki 2,5 m, kai kurių rūšių iki 4,5 metro skersmens. Kaip pavyzdys Lietuvoje įprastai auganti paprastoji eglė priklausomai nuo jos paplitimo arealo Europoje, išauga apie 30 m, švelnesnio klimato Europos vietose kartais iki 63 m aukščio. Aukščiausia Lietuvos eglė auga Prienų šile, žinoma kaip Balkasodžio arba Noriūnų miško eglė, jos aukštis 44,3 m, kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 205 cm, amžius – 90 metų (2009 m.).

Eglių žievė rausvai ruda, senų medžių suaižėjusi. Spygliai keturbriauniai ir ant ūglio išsidėstę spirališkai. Vyriškieji strobilai geltoni ar raudoni, o moteriškieji – gelsvai žali, žali ar raudoni. Kankorėžiai nusvirę.

Eglių dauginimasis

redaguoti

Pavasarį ant jaunų šakelių susidaro smulkūs vyriškieji ir stambūs moteriškieji kankorėžiai. Jie sudaryti iš žvynelių. Vyriškajame kankorėžyje subręsta daug smulkių sporų, iš kurių susidaro žiedadulkės su oro pūslelėmis. Moteriškajame kankorėžyje yra sėklapradžiai. Jei ant jų vėjas atneša žiedadulkių, įvyksta apdulkinimas. Apdulkinto moteriškojo kankorėžio žvyneliai sandariai užsidaro ir užsiklijuoja sakais. Žiedadulkės sudygsta sudarydamos dulkiadaigius. Juose formuojasi vyriškos gametos – spermiai, o sėklapradžiuose iš didelės sporos susidaro moteriškoji gameta – kiaušialąstė. Uždarytame kankorėžyje po kurio laiko įvyksta apvaisinimas, t. y. spermiai dulkiadaigiu pasiekia kiaušialąstes ir jas apvaisina. Taigi, skirtingai nuo samanų ir sporinių induočių, plikasėkliai gali be vandens pernešti vyriškąsias lytines ląsteles iki moteriškųjų. Po apvaisinimo sėklapradžiai subręsta ir tampa sėklomis, kurios sudarytos iš gemalo, maisto atsargų ir sėklos luobelės. Gemalas yra jauno augalo užuomazga, o maisto atsargos naudojamos sėklai sudygti. Luobelė saugo gemalą nuo nepalankių sąlygų. Bręstančias sėklas nuo aplinkos poveikio saugo kankorėžiai. Sausio arba vasario mėnesį kankorėžiai atsidaro ir iš jų išbyra sėklos su sparneliais, kurias vėjas išnešioja. Eglės savo sėklas išbarsto kiekvienais metais.

Eglių kryžminimasis

redaguoti

Eglių (Picea) gentyje tam tikros rūšys tarpusavyje gali natūraliai kryžmintis ir sulaukti sveikų palikuonių. Gamtoje tai pasitaiko tarp baltųjų eglių (Picea glauca) ir juodųjų eglių (Picea mariana) rūšių. Sitkinės eglės (Picea sitchensis) natūraliai gamtoje kryžminasi su baltosiomis eglėmis (Picea glauca), o jų hibridiniai palikuonys moksliškai vadinami Picea × lutzii. Verslinių miškų medžių plantacijose sitkinės eglės kryžminasi ir su Ajajinėmis eglėmis (Picea jezoensis), serbinėmis eglėmis (Picea omorika) bei kalninėmis eglėmis (Picea engelmannii).

Eglių amžius

redaguoti

Paprastosios eglės, žinomos kaip „Old Tjikko“ medžio šaknų sistemos (ne medžiui) genetiniams klonams kilusiems iš vienos bendros ląstelės, užsimezgusios maždaug apie 7550 m. pr. m. e. – yra apie 9560 metų. Auga Švedijos Dalarnos provincijoje esančiame Fulufjeleto nacionaliniame parke.

Apie eglių paskirų medžių amžių nėra daug duomenų, tačiau iš žinomų ilgiausiai gyvenančių yra kalninė eglė (Picea engelmannii) – pagal skersinį kamieno pjūvį, žinomas seniausias individas yra išgyvenęs 911 metų[2] ir tai matyt rekordinis eglių (Picea) genties atskiro individo amžius.

Paprastoji eglė (Picea abies) jeigu nenukertama, vidutiniškai gali išgyventi iki 250–300 metų. Vokietijos Bavarijos miške auganti ir žinoma kaip „LBG“ paprastoji eglė yra sulaukusi 468 metų, o pietų Norvegijos Biuskeriudo apskrityje auga bene seniausia Europoje Paprastoji eglė, remiantis pagal 2012 metus, jai 532 metai[3], tai yra iš sėklytės pradėjo augti dar 1480 metais. Anot mokslininkų tyrinėjančių paprastųjų eglių amžių, atskiri jų individai gali sulaukti iki 400–600 metų, nors šiai rūšiai sulaukusiai 400 metų jau yra daug. Pavyzdžiui sulaukusių 400 ar daugiau metų pasitaiko labai mažai, vien tik Norvegijoje tokių senų paprastųjų eglių žinoma tik apie 30-40 individų.

Kaip ir daugeliui kitų medžių rūšių, taip ir eglėms sulaukti daug metų neleidžia pasaulyje esanti intensyvi pramoninė miškininkystė ir kiti nelegalūs medžių kirtimai. Pavyzdžiui Lietuvoje paprastosios eglės kertamos sulaukusios vos 61-80 metų amžiaus.

Eglių rūšys

redaguoti

Remiantis „The Plant List“ Archyvuota kopija 2019-02-07 iš Wayback Machine projekto. augalų sąrašais, išskiriamos 36 eglių rūšys, viena iš jų – paprastoji eglė (Picea abies) savaiminė Lietuvoje, didžiojoje šiaurės Europos dalyje bei Vidurio Europos ir Balkanų pusiasalio kalnuotose dalyse.

  1. Picea abies (L.) H.Karst. – Paprastoji eglė. Porūšiai: Picea abies var. acuminata (Beck) Dallim. & A.B.Jacks.
  2. Picea alcoquiana (H.J.Veitch ex Lindl.) Carrière – Dvispalvė eglė. Porūšiai: Picea alcoquiana var. alcoquiana, Picea alcoquiana var. acicularis (Maxim. ex Beissn.) Fitschen, Picea alcoquiana var. reflexa (Shiras.) Fitschen
  3. Picea asperata Mast. – Šiurkščioji eglė. Porūšiai: Picea asperata var. notabilis Rehder & E.H.Wilson, Picea asperata var. ponderosa Rehder & E.H.Wilson
  4. Picea aurantiaca Mast.
  5. Picea austropanlanica Silba
  6. Picea brachytyla (Franch.) E.Pritz. – Balzganoji eglė. Porūšiai: Picea brachytyla var. complanata (Mast.) W.C.Cheng ex Rehder, Picea brachytyla var. rhombisquamea Stapf
  7. Picea breweriana S.Watson – Svyruoklinė arba Breverio eglė
  8. Picea chihuahuana Martínez sin. Picea martinezii
  9. Picea crassifolia Kom.
  10. Picea engelmannii Parry ex Engelm. – Kalninė arba Engelmano eglė. Porūšiai: Picea engelmannii subsp. mexicana (Martínez) P.A.Schmidt
  11. Picea farreri C.N.Page & Rushforth
  12. Picea glauca (Moench) Voss – Baltoji eglė
  13. Picea glehnii (F.Schmidt) Mast. – Sachalininė eglė
  14. Picea jezoensis (Siebold & Zucc.) Carrière – Ajaninė eglė. Porūšiai: Picea jezoensis subsp. hondoensis (Mayr) P.A.Schmidt, Picea jezoensis var. komarovii (V.N.Vassil.) W.C.Cheng & L.K.Fu
  15. Picea koraiensis Nakai – Korėjinė eglė. Porūšiai: Picea koraiensis var. pungsanensis (Uyeki ex Nakai) Farjon
  16. Picea koyamae Shiras. – Japoninė arba Kojamos eglė
  17. Picea likiangensis (Franch.) E.Pritz. – Kininė eglė. Porūšiai: Picea likiangensis var. hirtella W.C.Cheng, Picea likiangensis var. linzhiensis W.C.Cheng & L.K.Fu, Picea likiangensis var. montigena (Mast.) W.C.Cheng, Picea likiangensis var. rubescens Rehder & E.H.Wilson
  18. Picea mariana (Mill.) Britton, Sterns & Poggenb. – Juodoji eglė
  19. Picea maximowiczii Regel ex Mast. – Maksimovičiaus eglė. Porūšiai: Picea maximowiczii var. senanensis Hayashi
  20. Picea meyeri) Rehder & E.H.Wilson
  21. Picea morrisonicola Hayata – Morisoninė eglė
  22. Picea neoveitchii Mast. – Uolinė eglė
  23. Picea obovata Ledeb. – Sibirinė eglė
  24. Picea omorika (Pancic) Purk. – Serbinė eglė
  25. Picea orientalis (L.) Peterm. – Rytinė eglė
  26. Picea pungens Engelm. – Dygioji eglė
  27. Picea purpurea Mast.
  28. Picea retroflexa Mast.
  29. Picea rubens Sarg. – Raudonoji eglė
  30. Picea schrenkiana Fisch. & C.A.Mey. – Šrenko eglė. Porūšiai: Picea schrenkiana subsp. tianschanica (Rupr.) Bykov
  31. Picea shennongjianensis Silba
  32. Picea sitchensis (Bong.) Carrière – Sitkinė eglė
  33. Picea smithiana (Wall.) Boiss. – Himalajinė eglė
  34. Picea spinulosa (Griff.) A.Henry – Dygliuotoji eglė
  35. Picea torano (Siebold ex K.Koch) Koehne – Blizgioji eglė
  36. Picea wilsonii Mast. – Išlakioji eglė

Vikipedijoje yra straipsnelis apie neegzistuojančią Picea balfouriana eglių rūšį.

Eglių hibridinės rūšys

redaguoti

Remiantis „The Plant List“ augalų sąrašais, išskiriami 4 eglių hibridai.

  1. Picea × albertiana – S.Br.
  2. Picea × fennica – Picea × fennica (Regel) Kom.
  3. Picea × lutzii – Picea × lutzii Little
  4. Picea × notha – Picea × notha Rehder

Eglės (Picea) Lietuvoje

redaguoti

Lietuvoje savaime paplitusi tik viena eglių genties rūšis – paprastoji eglė (Picea abies). Ji sudaro eglynus, kurie užima apie 19 procentų visų Lietuvos medynų.

Lietuvoje yra introdukuotų ir kitų eglių rūšių, kurios pakankamai neblogai prisitaiko prie Lietuvos klimatinių sąlygų ir dirvožemio. Šios eglės auginamos šalies botanikos soduose, miestų ir kitų gyvenviečių parkuose bei mėgėjų soduose, tai:

Galerija

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. ↑ Michael P. Frankis: Generic Inter-Relationships in Pinaceae, in Notes Royal Botanical Garden Edinburgh, 1988, 45(3): 527–548. Online
  2. ↑ conifers.org / Picea engelmannii
  3. ↑ sciencenordic.com / The oldest spruce in Northern Europe is 532 years old Archyvuota kopija 2014-08-01 iš Wayback Machine projekto., October 27, 2012

Nuorodos

redaguoti
Vikižodynas
Laisvajame žodyne yra terminas Eglė
 
Vikiteka: Eglė – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Eglė&oldid=7107117"