Šis straipsnis apie Popiežių Joną XXII. Apie kitus popiežius vardu Jonas skaitykite straipsnyje Popiežius Jonas. Apie kitas žodžio Jonas reikšmes skaitykite straipsnyje Jonas.
Po ilgų nesutarimų tarp prancūzų ir italų kardinolų Lione išrinktas popiežiumi. Rezidavo Avinjone. Sutvarkė kurijos administraciją ir finansinę sistemą, apmokestino dvasininkus ir pasauliečius, įsteigė naujų vyskupijų Anglijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje, rengė ir rėmė misijas Azijoje, Afrikoje. Stengėsi sutaikyti Prancūziją su Anglija. Rėmė liaudies švietimą.
Skelbė nuosavybės teisės dieviškumą, 1323 m. pasmerkė pranciškonų tezę, kad Jėzus Kristus ir apaštalai neturėjo jokios nuosavybės ir neturėjo teisės įgyti, parduoti ar dovanoti turto. Paniškai bijodamas erezijų ir burtų, sudegino kelis pranciškonus minoritus, uždraudė alchemiją, spiritualizmą. Bandė paskelbti dogmą, jog šventieji pamatys Dievą tik po Paskutiniojo teismo, bet spaudžiamas kardinolų turėjo atsisakyti šios idėjos.
Nepripažino Liudviko IV Bavariečio išrinkimo karaliumi, 1324 m. jį ekskomunikavo už popiežiaus viršenybės nepripažinimą. Tačiau Liudvikas IV Bavarietis 1327 m. įžengė į Romą ir kardinolas Sciara Kolona jį vainikavo imperatoriumi. 1327 m. Romoje išrinktas antipopiežius Mikalojus V. 1330 m., nesugebėdamas suvaldyti kariuomenės siautėjimo ir kontroliuoti finansinių reikalų, imperatorius buvo priverstas bėgti iš Romos, o antipopiežius atsistatydino.
Jonas XXII parašė kanonų teisės veikalų (Extravagantes Johannis XXII 1325 m.), išleido 20 dekretalijų rinkinį (Corpus iuris canonici V). 1323 m. kanonizavo Tomą Akvinietį. Susirašinėjo su Lietuvos dižiuoju kunigaikščiu Gediminu dėl taikos su krikščionimis sudarymo ir Lietuvos krikšto, siuntė bulę ir legatus, bet Gediminas atsisakė krikštytis.[1]
Vikiteka