Kongo drėgnieji miškai

Kongo drėgnieji miškai, arba Kongo lietingieji miškai – milžiniškas, atogrąžų miškais apaugęs Centrinės Afrikos ekoregionas. Pavadinimą šis regionas gavo nuo didžiausios Kongo upės, kurios didžiąją baseino dalį ir dengia Kongo drėgnieji miškai.

Iturio miškai Kongo Demokratinėje Respublikoje

Alimos upė tekanti centrinėje Kongo Respublikos dalyje

Mažosios šimpanzės (*Pan paniscus*) gyvena į pietus nuo Kongo upės vidurupio (Kongo Demokratinė Respublika)

Kongo drėgnųjų miškų ekoregionas apima virš 2 000 000 km² arba Centrinės Afrikos Respubliką, Kamerūną, Pusiaujo Gvinėją, Gaboną, Kongo Respubliką ir šiaurinę Kongo Demokratinės Respublikos teritorijos dalį. Yra antras pagal dydį po Amazonijos, drėgnųjų miškų masyvas pasaulyje. Šis ekoregionas sudaro ketvirtadalį visų pasaulio atogrąžų miškų.

Gamta

Ekoregionas šiaurėje ir pietuose yra apribotas gerokai sausesnio klimato savanų-retmiškių mozaikos.

Vakaruose, t. y. pakrantėse jis pereina į kitą drėgnųjų miškų regioną – Žemutinės Gvinėjos drėgnuosius miškus, su kuriais jį sieja daug panašumų. Tie panašumai tokie dideli, kad neretai Žemutinės Gvinėjos drėgnieji miškai yra laikomi Kongo drėgnųjų miškų dalimi.

Kongo drėgnųjų miškų regionas geografiškai sutampa su Kongo įduba – plokščia lyguma, iš trijų pusių supama aukštėjančių plynaukščių: Katangos, Lundos, Azandės, Adamavos, Batekės ir kt. Rytuose ji staigiai pereina į aukštumas – Rytų Afrikos lūžių zoną.

Ekoregione vyrauja karštas drėgnas klimatas. Kritulių per metus iškrenta apie 1000–2000 mm.

Pats regionas yra nevienalytis, jame išskiriami šeši atskiri ekoregionai:

Istorija ir kultūra

Kongo drėgnieji miškai – ne tik gamtinis, bet ir kultūrinis-istorinis regionas, kadangi gamtinės sąlygos suformavo gana panašią čia gyvenusių žmonių buitį bei kultūrą.

Dėl ypač nepalankių gyvenimui sąlygų gyventojų tankumas visada buvo labai retas, tai trukdė regione susiformuoti aukštesnei vietinei kultūrai, kaip kad atsitiko šiauriau (Sahelio civilizacija, piečiau Kongo civilizacija ar ryčiau Viktorijos ežero valstybės). Iki pat XIX a. pabaigos čia nesusiformavo jokie valstybiniai dariniai. Tai buvo vienas primityviausių pasaulio regionų. Šiame regione istoriškai gyveno pigmėjų gentys, kol vėliau iš šiaurės vakarinių regionų čia atsikėlė ir įsivyravo bantų gentys.

Nuo XVI a. Portugalija plaukiojo regiono pakrantėmis, tyrinėjo, tačiau dėl ligų ir gyventojų retumo juo beveik nesidomėjo. Tik regione esančios vandenyno salos Biokas, San Tomė, Prinsipė ir kitos patraukė jų dėmesį ir pradėtos naudoti kaip vergų prekybos centrai. Maždaug tuo metu atskiroms pakrančių atkarpoms prigijo portugališki žodžiai, kurie vėliau davė pradžią valstybių pavadinimams: Kamerūnas (nuo portugališko žodžio „krevetė“), Rio Munis, Gabonas ir pan.

XVII a. portugalai konkuravo su Nyderlandais dėl įtakos regione, bet ilgainiui Nyderlandai pasitraukė. XVIII a. viduryje regione pasirodė ispanai, kurie sutartimi su Portugalija gavo teises į džiunglių pakrantės teritoriją bei kai kurias salas, mainais už teritorijas Naujajame Pasaulyje. Tačiau ispanai irgi nesugebėjo kontroliuoti regiono iki pat XIX a. II pusės.

XIX a. vykstant Afrikos dalyboms, regionas pirmą kartą rimtai patraukė kolonizatorių dėmesį. Sugrįžusi Ispanija gavo tik nedidelę pakrantės teritoriją (dab. Rio Munis) ir turėjo konkuruoti su Vokietija šiaurėje ir Prancūzija pietuose. Tačiau labiausiai pasisekė Belgijai, kuri gavo džiunglių regiono liūto dalį, kurią prijungė prie Belgijos Kongo. XIX–XX a. sandūroje buvo nustatytos kolonijų sienos, kurios suformavo ir dabartinių valstybių ribas.

XX a. II pusėje prasidėjo valstybių išsivadavimo kova iš europiečių kolonizatorių, kurios metu Kongo drėgnųjų miškų teritorijoje susiformavo Centrinės Afrikos Respublika, Kamerūnas, Pusiaujo Gvinėja, Gabonas, Kongo Respublika ir Kongo Demokratinė Respublika.

Taip pat skaitykite

Miškų nykimas

Šaltiniai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.