Lietuvių raštų kalba

Lietuvių raštų kalba – sąlyginis kelių senosios lietuvių rašomosios kalbos variantų pavadinimas.

1547 m. M. Mažvydo katekizmas – pirmoji spausdinta lietuviška knyga

Tiksliai nežinoma, kada atsirado lietuviškų raštų. Tikriausiai lietuvių raštijos pradžia priskirtina krikščionybės įvedimo laikams. Iki tol lietuviai turėjo tik padedančių ką nors įsiminti mnemotinių ženklų. Matyt, poterius į lietuvių kalbą pranciškonų vienuoliai išvertė krikštijant Mindaugą (1250–1251). Išlikę vertimų iš vokiečių kalbos elementų (galbūt versta ir kitų maldų bei giesmių). Šie vertimai turėjo būti užrašyti krikštijamųjų vartotu lietuvių kalbos variantu, t. y. sostinės Vilniaus (Lietuvą krikštyti pradėta nuo Vilniaus) ir jo apylinkių gyventojų kalba, priklausančia rytų aukštaičių patarmei. To laikotarpio lietuviškų tekstų nėra išlikę (pradėjus leisti knygas jie tapo nebereikalingi). Išsaugota tik vėlesnių įrašų (jų sutinkama nuo XVI a. pradžios) lotynų kalba spausdintose knygose. Šiuos įrašus paliko Vilniaus pranciškonų vienuoliai, rašyta Vilniaus ir jo apylinkių kalbos variantu – rytų aukštaičių vilniškių šnekta.

Pradėjus leisti lietuviškas knygas, formavosi ne vienas, bet trys rašomosios kalbos variantai: 1) vadinamasis rytinis (kilęs iš Vilniaus ir jo apylinkių šnektos ir vadintas tiesiog lietuvių kalba), 2) vidurinis, vartotas Žemaičių vyskupijos reikalams ir vadintas žemaičių kalba (neturėjo nieko bendra su žemaičių tarme), ir 3) vakarinis, susidaręs Vokiečių ordino užimtose lietuvių gyvenamose žemėse – Mažojoje Lietuvoje.

Lietuviškų knygų leidybą paskatino reformacija ir kontrreformacija – protestantai ir katalikai ėmė varžytis tarpusavyje, stengdamiesi tikinčiuosius patraukti į savo pusę.

Rytinis raštų variantas

Paskutinio (1713 m.) K. Sirvydo „Dictionarium Trium Lingvarum in usum Studiosæ Iuventutis“ leidimo antraštinis puslapis

Šis variantas tęsė rankraščių kalbos tradiciją. Juo parašytų knygų esama tik nuo XVII a. pradžios. Pirmoji knyga – anoniminis 1605 m. katekizmas (jį vertęs asmuo turėjo būti kilęs iš netoli Vilniaus esančių vietovių – iš Maišiagalos, Nemenčinės ar Pabradės). Svarbiausias šios rašomosios kalbos autorius – nuo Anykščių kilęs K. Sirvydas. Jis rašė vilniečių kalba, tačiau randama ir jo gimtosios tarmės ypatybių (daugiau jų yra ankstyvuosiuose darbuose, vėlesnius taisė J. Jaknavičius ir nežinomas asmuo ar asmenys). K. Sirvydo svarbiausieji išleisti darbai (pamokslų rinkinys „Punktai sakymų“, 1629–1644 m. ir du trikalbiai lietuvių, lotynų, lenkų kalbų žodynai, apytiksliai 1620 ir 1631 m., antrojo paskutinis leidimas 1713 m.) įtvirtino vilniečių rašomąją kalbą. Nuo K. Sirvydo žodyno prasidėjo lietuvių leksikografija, F. V. Hako žodynas Mažojoje Lietuvoje buvo išleistas maždaug po 100 metų. Be šio K. Sirvydo žodyno, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje nebuvo išleista jokių kitų iki XIX a. pabaigos, ši knyga buvo pagrindinis šaltinis besimokantiesiems lietuvių kalbos.

Įtvirtinti rytinį kalbos variantą padėjo ir J. Jaknavičius. Jo pamokslams skirtas darbas „Lenkiškos ir lietuviškos evangelijos“ (išlikęs 1647 m. leidimas, XVII–XIX a. pasirodė daugiau kaip 40 leidimų), kaip ir K. Sirvydo veikalai, naudotas visoje etninėje Lietuvoje. Visai Lietuvai buvo skirti rytiniu variantu išleisti taip pat ir R. Belarmino mažojo katekizmo vertimas (1677), atliktas nežinomo asmens, pamaldų bei apeigų liturginės tvarkos sąvadai su lietuviškais apeiginiais tekstais („Agenda parva“ 1616 ²1630, „Rituale sacramentorum“, 1633–1799 m. išėjo apie 40 leidimų).

Istorinės sąlygos rytiniam variantui plėtotis buvo nepalankios, nes Vilniaus aukštuomenė sulenkėjo, trūko dėmesio lietuvių kalbai, tad XVIII a. pradžioje ši rašomoji kalba sunyko, Vilniuje rašančiųjų lietuviškai nebeliko. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ne tik raštijoje, bet ir gyvai bendraujant vis dažniau ėmė įsigalėti lenkų kalba, nors smulkioji bajorija lietuvių kalbą išlaikė iki XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios. Apie 1705 m. rytinis rašomasis variantas liovėsi gyvavęs, nors Vilniaus miesto prastuomenė ir toliau šnekėjo lietuviškai. Jei Lietuvos ir Vilniaus miesto istorinės sąlygos būtų susiklosčiusios kitaip, ši iš krašto ekonominio ir kultūrinio centro, valstybės sostinės kilusi rašomoji kalba galėjo tapti visos Lietuvos bendrine kalba.

Rytinis raštų variantas pasižymėjo šiomis kalbinėmis ypatybėmis: ą, ę ir dvigarsiai an, am, en, em čia buvo siaurinami ir tariami kaip ų, į, un, um, in, im (žųsis 'žąsis', tįsia 'tęsia', runka 'ranka', kumpas 'kampas', pinki 'penki', timpė 'tempė'); l kietinamas prieš e tipo balsius (łedas arba ładas 'ledas', łėkti 'lėkti'); kartais dzūkuojama – č, dž paversti c, dz; dažnas pridėtinis jotas (toj 'ta', tiej 'tie', tuoj 'tuo' ir kt.).

Vidurinis raštų variantas

Titulinis K. Daukšos „Postilės“ („Postilla catholicka, tái est Ižguldimas ewangeliu kiekwienos nedelos ir szwętes per wissús metús“) puslapis

Vidurinis raštų variantas tuo metu vadintas žemaičių kalba. Jis formavosi anų laikų Žemaičių vyskupijos, tęsusios Žemaičių kunigaikštijos tradicijas, viduryje – Vidurio Lietuvos žemumose, nors knygos šiuo variantu iš pradžių spausdintos Vilniuje, nes tik ten būta spaustuvių, ir tik vėliau Kėdainiuose. Šis raštų variantas kilo iš vakarų aukštaičių patarmės rytinių pakraščių.

Vidurinio raštų varianto pradininkas ir svarbiausiasis autorius buvo kėdainiškis M. Daukša. Jo verstas katekizmas (1595) – pirmoji išlikusi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išspausdinta lietuviška knyga. Lenkiškai parašytoje svarbiausio savo darbo „Postilė“ (1599) prakalboje M. Daukša aukštino gimtąją kalbą, akcentavo jos svarbą tautos vienybei ir išlikimui, valstybės savarankiškumui, skatino Lietuvos aukštuomenę neatsisakyti gimtosios kalbos. Šiuo raštų variantu savo knygas leido ir Lietuvos evangelikai reformatai – M. Petkevičius („Lenkiškas ir lietuviškas katekizmas“ 1598 m.), J. Morkūnas (pamokslų rinkinys „Postila lietuviška“ 1600 m., vertėjas nežinomas). M. S. Slavočinskio katalikiškasis giesmynas (1646) pradžioje buvo parašytas pietų žemaičių patarme, bet vėliau perrašytas viduriniu variantu. Kiti svarbūs vėlesni evangelikų reformatų raštai – „Knyga nobažnystės krikščioniškos“ (1653) ir S. B. Chylinskio į lietuvių kalbą 1656–1659 m. išversta Biblija (pradėta spausdinti 1660 m. Londone, 1662 m. spausdinimas sustabdytas, išliko Naujojo Testamento vertimo rankraštis ir dalis Senojo Testamento išspausdinto teksto). Provincijoje aukštuomenė lenkėjo lėčiau, todėl šis raštų variantas išsilaikė iki lietuvių tautinio atgimimo XIX a. ir įsiliejo į besiformuojančią dabartinę bendrinę kalbą, nors ilgainiui buvo įgijęs įvairių tarmių, ypač žemaičių, bruožų.

Vidurinio raštų varianto kalba buvo palyginti artima dabartinei bendrinei kalbai. Pagrindinis skirtumas – l kietinimas prieš e tipo balsius (łedas 'ledas', łėkti 'lėkti'). Ši ypatybė būdinga ir rytiniam raštų variantui, ji skyrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartojamą lietuvių kalbą nuo vartotos Mažojoje Lietuvoje.

Vakarinis raštų variantas

Šis variantas vartotas Prūsijoje, kurios gyventojų didelę dalį sudarė lietuviai (Mažoji Lietuva). Vakarinis raštų variantas kilo iš vakarų aukštaičių patarmės pietinės šnektos, tenykščių būsimųjų baltsermėgių. Ši šnekta iš visų lietuvių kalbos tarmių geriausiai išlaikė kalbos senąją struktūrą. Čia mažiausiai pakitęs garsynas, nesutrumpėjusios galūnės, išlaikyta senoji linksniavimo ir asmenavimo sistema.

Mažojoje Lietuvoje raštijos pradžią paskatino reformacija (Lietuvoje knygos pradėtos spausdinti dėl kontrreformacijos). Čia anksčiausiai pradėtos leisti lietuviškos knygos, žinovų kolektyvai rūpinosi lietuviškų veikalų rengimu ir rašytinės kalbos tvarkymu. 1544 m. įsteigtame Karaliaučiaus universitete mokėsi daug Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių (1718–1944 m. veikė Lietuvių kalbos seminaras, pirmą kartą aukštojoje mokykloje lietuvių kalba dėstyta kaip savarankiškas dalykas; 1579 m. įkurtame Vilniaus universitete įsteigti Lietuvių kalbos katedrą planuota tik 1822 m., tačiau šis sumanymas liko neįgyvendintas).

J. Bretkūno 1591 m. „Postilės“ viršelis

1547 m. pasirodė M. Mažvydo (pirmasis žinomas lietuvis, baigęs Karaliaučiaus universitetą) „Katekizmas“ – pirmoji lietuviška spausdinta knyga. Tokiu būdu lietuvių kalba tapo oficialiai rašomąja; knygoje esama norminimo užuomazgų. M. Mažvydas rašė ne vienu iš trijų lietuvių raštų kalbos variantų, o pietų žemaičių patarme su tam tikromis vakarų aukštaičių ypatybėmis, kurių vėlesniuose jo darbuose vis daugėjo. B. Vilentas (irgi kilęs iš Lietuvos) rašė gimtąja pažemaičio vakarų aukštaičių patarme (nekietintas priebalsis l prieš e tipo balsius, bet trumpintos nekirčiuotos galūnės). 1579 m. pasirodė B. Vilento „Enchiridionas“ ir „Evangelijos bei epistolos“, tai buvo pirmieji lietuviškai išleisti evangelijų tekstai. Seniausias žinomas lietuviškas pamokslų rinkinys – 1563–1573 m. rankraštinė Volfenbiutelio postilė. Nežinoma, kas ją išvertė, tačiau autorius pagal kalbos ypatybes turėjo būti kilęs iš pietų aukštaičių ploto; jo vertimą stengtasi priartinti prie Mažosios Lietuvos tarmės.

J. Bretkūnas – pirmasis iš Mažosios Lietuvos kilęs lietuvių raštijos darbuotojas. Jis rašė gimtąja vietinės vakarų aukštaičių patarmės pietine šnekta, vartodamas tam tikras šiaurinės šnektos ir žemaičių tarmės formas. 1589 m. jis išleido giesmyną, 1591 m. – dviejų dalių pamokslų rinkinį „Postilė“, 1590 m. baigė versti Bibliją, tačiau ji kažkodėl liko neišspausdinta. Žemaitis iš Lietuvos S. Vaišnoras rašė Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių patarmės šiaurine šnekta su žemaičių tarmės bruožais, 1600 m. jis išleido knygą „Žemčiūga teologiška“. Iki XVII a. pradžios Mažosios Lietuvos raštuose maišyti vietinės vakarų aukštaičių patarmės abiejų šnektų – archajiškos pietinės ir nekirčiuotas galūnes trumpinančios šiaurinės – bruožai su žemaičių tarmės elementais.

Nuo XVII a. raštuose įsigali pietinė šnekta. Pirmoji knyga, kurioje ji vyravo, buvo J. Rėzos išleistas psalmynas „Psalteras Dovydo“ (1625 m.; J. Bretkūno išverstas psalmes J. Rėza suredagavo ir perrašė). Galutinai pietinę šnektą įtvirtino D. Kleino gramatikos (1653 m. „Grammatica Litvanica“ lotynų kalba, tai seniausia išlikusi spausdinta lietuvių kalbos gramatika, jos trumpesnis variantas 1654 m. išleistas vokiečių kalba pavadinimu „Compendium Litvanico-Germanicum“). D. Kleinas stengėsi suvienodinti, sunorminti lietuvių raštų kalbą, ją ištobulinti. 1666 m. išspausdintame giesmyne D. Kleinas pritaikė kalbos normas, kurias nustatė savo gramatikose. D. Kleino gramatikomis vadovavosi vėlesnių gramatikų autoriai.

Skirtingai nei Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, Prūsijoje lietuvių kalba buvo pasitelkiama ir viešiesiems krašto reikalams, ja buvo leidžiami valdžios įsakai, seniausieji žinomi paskelbti 1578 m., vėliau įsakų leista ir daugiau – formavosi kanceliarinis stilius. Ilgainiui Mažosios Lietuvos rašomoji ir šnekamoji kalba ėmė skirtis, todėl, siekiant ją atnaujinti, priartinti prie gyvosios kalbos, pradėta pirmoji kalbinė diskusija, kurią sukėlė 1706 m. M. Merlino paskelbtas traktatas lotynų kalba „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“ („Principium primarium in lingva Lithvanica“). Jame primygtinai patariama rašyti taip, kaip žmonės šneka, vengti svetimybių, išsakomas kalbos grynumo siekis. M. Merlino reikalavimus įgyvendino J. Šulcas – jis tokia gyva kalba išvertė keletą Ezopo pasakėčių (1706); ši knyga – pirmoji lietuviška pasaulietinė.

P. Ruigio 1745 m. knygos „Betrachtung der littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften“ („Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“) titulinis lapas

Leista daug religinės literatūros: 1735 m. Biblija (ne sykį pakartota), ne vienas giesmynas, katekizmas, didaktinio turinio knygos. XVIII a. pasirodė ir kalbotyros literatūros: F. V. Hako žodynas su trumpa lietuvių kalbos gramatika (1730), P. Ruigio knyga „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“ (1745), žodynas (1747), jo sūnaus P. F. Ruigio gramatika (1747), G. Ostermejerio gramatika (1791), K. G. Milkaus žodynas ir gramatika (1800). J. Brodovskio žodynas neišspausdintas, jo rankraščiu naudojosi vėlesnių žodynų sudarytojai. G. Ostermejeris ir K. G. Milkus, ruošdami savo giesmynus, sukėlė ginčus, paskatinusius skirti didesnį dėmesį rašomajai kalba. Visa ši rašomoji veikla sudarė sąlygas pradėti lietuvišką grožinę literatūrą.

K. Donelaitis poemoje „Metai“ (1824 m., po 38 m. nuo autoriaus mirties, išleido M. L. G. Rėza) rašė liaudiškai, gyvai ir juo sekant buvo praturtina rašomoji kalba. M. L. G. Rėza išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį („Dainos“ 1825 m.), naują Biblijos vertimą (1816).

XIX a. pradžioje, formuojantis lyginamajai kalbotyrai, atkreiptas dėmesys į lietuvių kalbą kaip į artimiausią indoeuropiečių prokalbei. Indoeuropeistams labiausiai rūpėjo senoviškiausias lietuvių kalbos variantas, vartotas pietinėje Prūsijos dalyje, juo remiantis buvo sukurta Mažosios Lietuvos lietuvių rašomoji kalba. Vokiečių kalbininkas A. Šleicheris nukako į Prūsiją tirti gyvosios lietuvių kalbos, 1856 m. Prahoje išleido pirmąją mokslinę „Lietuvių kalbos gramatiką“. Kitas vokiečių kalbininkas, G. H. F. Neselmanas, išspausdino lietuvių kalbos žodyną (1851), lietuvių liaudies dainų rinkinį (1853), tiriamąjį K. Donelaičio raštų leidimą (1869) ir dvi prūsų kalbos studijų knygas, įvedusias šią kalbą į indoeuropeistikos apyvartą.

1871 m. susikūrė Vokietijos imperija, ir Mažojoje Lietuvoje sustiprėjo germanizacija. Lietuvių kalbą uždrausta vartoti mokyklose ir valdžios įstaigose, ėmė mažėti lietuvių kalbos vartotojų. Sumenko rašomoji kalba, ėmė plūsti germanizmai, vokiškos konstrukcijos. Tokiomis sąlygomis gyvenęs ir dirbęs Mažosios Lietuvos kalbininkas F. Kuršaitis labai nusipelnė ne tik lituanistikai, bet ir lyginamajai kalbotyrai. Didžiausi jo darbai – lietuvių kalbos gramatika (1876) ir dviejų dalių vokiečių–lietuvių (2 t. 1870–1874) ir lietuvių–vokiečių (1883) kalbų žodynas.

Rytinis raštų variantas išnyko XVIII a. pradžioje, vidurinis, nors ir gyvavo XIX a., bet labai sumenko ir sumišo su kitomis tarmėmis. XIX a., tautinio atgimimo laikotarpiu, kuriant bendrinę kalbą orientuotasi į vakarų aukštaičių kauniškių šnektą, kurios tęsinio pagrindu buvo susiformavęs Mažosios Lietuvos vakarinis raštų variantas. Tuo metu jis buvo gyvai vartojamas ir labai artimas kauniškių šnektai, tad, galima sakyti, buvo pritaikytas bendrinei kalbai, ir kai kurios Mažosios Lietuvos kalbos ypatybės buvo perkeltos į dabartinę bendrinę lietuvių kalbą (tariamosios nuosakos galūnė -čiau (eičiau) vietoj Didžiosios Lietuvos -čia, -čio, -tau; ja, ta, jas, tas vietoj kauniškių ją (jai), tą (tai), jąs (jais), tąs (tais); tvirtapradis priesagų -ýbė, -ýtis, -ýtė, -áitis, -áitė kirčiavimas vietoj kauniškių tvirtagalio bei keletas kitų dalykų).

Išnašos

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.