Ligonių patepimas

Ligonių patepimas (anksčiau Paskutinis patepimas) – vienas iš septynių Jėzaus Kristaus įsteigtų sakramentų, skirtas stiprinti sunkiai sergantiems ligoniams. Krikščionių patepimo apeigos vykdomos esant mirties pavojui, sunkiai susirgus ar dėl senatvės. Po Vatikano II susirinkimo (1962–1965) Ligonių patepimas nebevadinamas Paskutiniu patepimu, nes nėra vien mirštančiųjų sakramentas. 1972 m. Bažnyčia nustatė ir apibrėžė Ligonių patepimo vykdymo apeigas ir pastoracijos gaires.

Ligonio patepimas Rogier van der Weyden paveiksle (1445)

Ligonių patepimo apeigas kunigai ir vyskupai atlieka ligonio namuose, ligoninėje arba bažnyčioje, teikia vienam ligoniui ar keliems iš karto. Ligai pasunkėjus, Ligonių patepimas po metų gali būti teikiamas pakartotinai. Ritualo metu skaitoma Biblija, kunigas uždeda ant ligonio galvos rankas, kalba maldas ir patepa jį pašventintu aliejumi. Pagal Vakarų apeigas, patepama ligonio kakta ir rankos. Dar kitos kūno dalys patepamos pagal Rytų apeigas. Protestantų bažnyčios neigia Ligonių patepimo sakramentiškumą. Atsižvelgiant į ligonio būklę ir aplinkybes teikiant Ligonių patepimą dar gali būti suteikti kiti sakramentai (Atgailos, Eucharistijos ir Sutvirtinimo).

Šis sakramentas dar vadinamas Paskutiniu patepimu, nes iš visų Bažnyčioje naudojamų pašventinimų žmogaus gyvenime teikiamas paskiausiai. Žmogus jį priima jei ne mirties, tai bent sunkios ligos patale. Apaštalas šv. Jokūbas apie šį sakramentą pasisakė: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels; o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista.“ Bažnyčia griežtai nenurodo dėl patepimo, bet tiek ligonis, tiek jo globėjai ar parapijos klebonas turi rūpintis, kad šis sakramentas būtų kiekvienam tinkamu laiku suteiktas.