Moldavijos kunigaikštystė

Moldavijos kunigaikštystė (rumun. Principatul Moldovei, Ţara Moldovei, turk. Boğdan) − 1359−1861 m. valstybė, egzistavusi Moldovos upės baseino žemumoje. Jos valdytas regionas bendrai vadinamas Moldavija (plačiąja prasme). Kultūriškai ir istoriškai buvo glaudžiai susijusi su kita Dunojaus kunigaikštyte – Valakija, taip pat su Transilvanija.

Цѣра Молдовей/Ţara Moldovei Moldavijos kunigaikštystė
Osmanų imperijos vasalė (1514-1859)
← 1346 – 1859 →
Vėliava Herbas
Location of Moldavija (oranžinė) 1483 m.
Sostinė	Siretas 1359−1385, Sučava 1385−1572, Jasai 1572−1861
Kalbos	moldavų
Valdymo forma	Monarchija
Moldavijos kunigaikščiai
1346–1353 (pirmas)	Dragošas
1859–1862 (paskutinis)	Aleksandras Jonas Kuza
Era	Viduramžiai
- Įkūrimas	1346 m., 1346
- Susijungimas su Valachija	1859 m.
Plotas
- 1457	97 000 km²
Gyventojai
- XV a.	250 000 - 600 000

Nuo 1388 m. iki 1565 m. Moldavijos sostinė buvo Sučava. Iš čia sostinė perkelta į Jasus, kurie Moldavijos sostine liko iki Rumunijos karalystės įkūrimo 1861 m.

Teritorija

Moldavijos kunigaikštystė apėmė istorinius Vakarų Moldavijos ir Besarabijos regionus, į jos sudėtį taip pat įėjo Pokutijos, Budžako ir Bukovinos teritorijos dabartinėse Moldovos Respublikoje, Ukrainoje ir Rumunijoje. Rytine kunigaikštystės riba buvo Dniestras nuo pat aukštupio iki Dniestro limano. Juo ėjo siena iš pradžių su Aukso Orda, po to su Abiejų Tautų Respublika, dar vėliau su Rusijos imperija. Pietuose ir pietryčiuose kunigaikštystė turėjo priėjimą prie Juodosios jūros, tačiau šią teritoriją dažnai užimdavo kaimyninės valstybės. Pietuose siena su Valakija, o vėliau Osmanų imperija ėjo Kilijos protaka Dunojaus deltoje, toliau Dunojaus, Sireto ir Milkovo upėmis. Ties Karpatų kalnais siena suko į šiaurę ir toliau ėjo Karpatų viršūnėmis. Čia Moldavijos kunigaikštystė ribojosi su Transilvanija ir Vengrija.

Įkūrimas

Būsimosios Moldovos kunigaikštystės teritorijos paskutiniais amžiais prieš mūsų erą sudarė rytinę Dakijos dalį ir buvo apgyvendinta dakų genčių. Po to, kai II a. Dakų karalystę nukariavo Romos imperija, teritorija liko praktiškai nekontroliuojama. Iki pat XIV a. čia nesusikūrė pastovesnis politinis vienetas, o regionas buvo klajoklių tautų migracijos kelyje. Svarbesnės etninės grupės, kontroliavusios regioną šiuo permainingu laikotarpiu buvo gotai, hunai, herulai, avarai, tivercai, pečenegai, Antroji Bulgarijos imperija.

XII a. viduryje regione ėmė dominuoti pravoslaviška Haličo kunigaikštystė, kurioje šios teritorijos buvo vadinamos terminu Berladė (Берладь). Jau tuo metu regione buvo nemažai miestų: slavų šaltiniuose minimi Birladas (Берладд), Dniestro Bilhorodas (Білгород), Jasai (Яський торг на Пруті), Sučava (Сучава), Siretas (Серет), Galacis (Малий Галич) ir kt. Vienas Haličo giminės kunigaikštis - Ivanas Rostislavičius net buvo suformavęs atskirą feodalinę valdą, priklausomą nuo Haličo.

XIII a. I pusėje Haličo hegemoniją regione užbaigė Mongolijos imperija, ir regonas tapo buferine zona, skiriančia Vengrijos karalystę vakaruose nuo Aukso ordos rytuose. Vengrija buvo suinteresuota šiuo regionu, kadangi norėjo čia įdiegti katalikybę. 1353 m. Vengrijos karalius Liudvikas I pasiuntė valakų kilmės Maramurešo kunigaikščio Dragošo vadovaujamą ekspediciją į Moldovą, kur jis įsitvirtino Bajos vietovėje. Netrukus kitas valakų kilmės vaivada, Bogdanas I perėjo Karpatus ir įkūrė nuo Vengrijos nepriklausomą Moldavijos kunigaikštystę.

Ekspansija

Moldavijos kunigaikštystės teritorija XV a.

Iš pradžių kunigaikštystė kontroliavo tik Bukoviną su centru Sirete, tačiau valdant iš Bogdano kilusiai Mušatinų dinastijai, ėmė plėsti savo teritorijas į pietus, į taip vadinamą Žemutinę Šalį (rumun. Ţara de Jos). XIV a. pabaigoje nusistovėjo valstybės sienos su Transilvanija vakaruose, Valakija pietuose ir Lietuvos Didžiaja kunigaikštyste rytuose.

Tuo metu Moldavijos kunigaikštystę sudarė trys geografiniai-kultūriniai regionai: Moldova, Besarabija ir Bukovina. Kunigaikštystė priėmė ortodoksų tikėjimą. Dėl to oficiali valstybės raštų kalba buvo senovės slavų kalba, nors didžioji dalis gyventojų kalbėjo rumunų kalbos moldavų tarme. Kunigaikštystėje gyveno žymios katalikų (lenkų, vengrų) ir kitos (armėnų) mažumos.

Moldavija aktyviai dalyvavo užsienio politika, būdama viena svarbiausių Lenkijos karalystės sąjungininkių. Ji padėjo Lenkijos ir Lietuvos karuose prieš Kryžiuočių ordiną (nemažos moldavų pajėgos dalyvavo Žalgirio mūšyje. Valdant Steponui Didžiajam (1457 – 1504), Moldavija pasiekė savo klestėjimo viršūnę. Jis sėkmingai kovojo su Osmanų imperija ir patyrė vieną didžiausių laimėjimų mūšyje prie Vaslujaus.

Vėlyvuoju Stepono valdymo laikotarpiu ir valdant valdant Stepono sūnui Bogdanui Vienaakiui situacija pasikeitė. 1484 m. po pralaimėjimo Moldova atsisakė pajūrio teritorijų pietinėje Besarabijoje (Budžako). 1498 m. ji pradėjo mokėti duoklę Osmanams. 1509 m. šalis patyrė skaudžius pralaimėjimus prieš Krymo chanatą, dėl ko buvo priversta prašytis pagalbos. 1514 m. Bogdanas buvo priverstas galutinai pripažinti Osmanų valdžią.

Osmanų vasalė

Moldovą kontroliuojant Osmanams, kunigaikštystės kunigaikščiai (gospodariai) buvo skiriami sultono; 1711−1821 m. jais buvo graikų kilmės Fanariočių giminė.

Valdant Fanariočiams teritorija vis mažėjo. 1774 m. Austrija užėmė Bukoviną, o 1812 m. Bukarešto taika Besarabija ir dalis Šiaurės Bukovinos atiteko Rusijai (ten vėliau suformuota Moldavija). Likusi Moldova pasiliko Turkijai. Moldavijos kunigaikštystė ne kartą sudarinėjo karinę politinę sąjungą su Rusijos imperija, nes ši rėmė jos išsivadavimo kovą.

1859 m. Moldova susijungė su Valakija į Jungtinę Moldavijos ir Valakijos kunigaikštystę. Iš jų 1862 m. buvo sudaryta Rumunijos kunigaikštystė.

Galerija

Moldavijos kunigaikštystės teritorijos kitimas:

• 
  1330-1395 m.
• 
  1396-1484 m.
• 
  1484-1672 m.
• 
  1673-1713 m.
• 
  1713-1812 m.
• 
  1829-1856 m.
• 
  1856-1859 m.

Taip pat skaitykite

• Bukovina
• Besarabija
• Budžakas

Nuorodos

• Istoriniai dokumentai apie Moldavijos karalystę (rusų k.)