Sicilija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Sicilija (it. Sicilia) – autonominis Italijos regionas ir didžiausia sala Viduržemio jūroje. Salos plotas 25 700 km², čia gyvena apie 5 milijonus gyventojų. Sostinė – Palermas.
| Sicilija it. Sicilia | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
 | |||||||
| Valstybė |  Italija
| ||||||
| Administracinis centras | Palermas | ||||||
| Provincijos | Agridžentas, Kaltaniseta, Katanija, Ena, Mesina, Palermas, Ragūza, Sirakūzai, Trapanis | ||||||
| Komunos | 390 | ||||||
| Prezidentas | Raffaele Lombardo | ||||||
| Gyventojų | 5 050 001 | ||||||
| Plotas | 25 711 km² | ||||||
| Tankumas | 196 žm./km² | ||||||
 Vikiteka |
SicilijaVikiteka | ||||||
Geografija
redaguoti
Siciliją nuo Apeninų pusiasalio skiria Mesinos sąsiauris. Salos rytuose yra Etnos ugnikalnis. 3 320 m aukščio Etna yra aukščiausias Europos ir vienas aktyviausių pasaulio ugnikalnių.
Administraciškai Sicilijai taip pat priklauso smulkios aplinkinės salelės: Eolijos salos ir Ustika šiaurėje, Pantelerijos sala ir Pelagų salos pietvakariuose, Egadijos salos vakaruose.
Istorija
redaguotiSicilijos autochtonais buvo gentys, graikų vadintos Elymoi, Sikanoi ir Sikeloi. Pastarieji į salą atvyko paskutinieji ir buvo giminingi kitoms pietų Italijos gentims.
Nuo VII a. pr. m. e. Sicilija buvo kolonizuota graikų bei finikiečių. Svarbiausioji graikų kolonija – Sirakūzai, įkurta 734 m. pr. m. e. Kitos svarbios kolonijos buvo Džela, Agridžentas, Selinuntė, Himera, Mesina. Šie miestai – valstybės buvo svarbi klasikinės Graikų civilizacijos dalis ir vaidino svarbų vaidmenį jos politikoje.
Šios kolonijos Sicilijoje konfliktavo su kartaginiečių miestais, kurių svarbiausi buvo Marsala, Motja ir Palermas. Po Pirmojo ir Antrojo Sicilijos karų, Kartagina kontroliavo beveik visą salos teritoriją, išskyrus rytinę dalį, kurioje išliko Sirakūzų įtaka.
III a. pr. m. e. Mesanos krizė paskatino romėnų įsikišimą į Sicilijos reikalus ir atvedė prie Pirmojo Pūnų karo. Jo pabaigoje, 242 m. pr. m e., visa sala jau priklausė Romai. Tai buvo pirmoji Romos respublikos teritorija už Apeninų pusiasalio ribų ir pirmoji Romos provincija.
Antrojo Pūnų karo pradžioje Kartaginą lydėjusi sėkmė paskatino daug Sicilijos miestų sukilti prieš romėnų valdymą. Trumpam laikui Kartagina atgavo kai kurių salos sričių kontrolę, tačiau galiausiai romėnų armija nuslopino sukilimus. Šiuo laikotarpiu, 212 m. pr. m. e., Sirakūzuose, romėnams apsiautus miestą, žuvo ir Archimedas. Po karo taip pat buvo nužudyta daug Kartaginą palaikiusių siciliečių. 210 metais pr. m. e. konsulas M. Valerianas pranešė Senatui, kad „Sicilijoje nebeliko kartaginiečių“.
Kitus 6 amžius Sicilija buvo Romos Imperijos provincija, svarbi dėl joje auginamų grūdų. Sicilija buvo pagrindinis Romos grūdų šaltinis, kol šio vaidmens neperėmė Egiptas. Romėnai nesistengė romanizuoti krašto, tad jame išliko graikų kultūra. Paminėtinas nenusisekęs Gajaus Vero valdymas, žinomas iš išlikusios Cicerono kalbos „prieš Verą“, taip pat Seksto Pompėjaus Sicilijos maištas prieš Antrąjį triumviratą.
440 metais Siciliją užgrobė vandalų karalius Geizerikas. Po kelių dešimtmečių sala pateko į Ostrogotų rankas, kur išliko iki 535 m., kai ją užkariavo Bizantijos karvedys Flavijus Belizarijus. Naujasis Ostrogotų karalius Totila vėl užgrobė kraštą 550 metais, bet po dvejų metų buvo nugalėtas ir nužudytas kito Bizantijos karvedžio Narsio (Narses). Valdant Bizantijai, nuo 662 iki 668 metų Konstanto II nužudymo, Sirakūzai buvo imperijos sostinė.
Siciliją iš Bizantijos valdžios atėmė 827–902 metų arabų užkariavimai.
Iki pat X amžiaus siciliečių pagrindinės kalbos buvo graikų ar graikų – italų dialektai.
Musulmonų valdymas pasižymėjo religine tolerancija, ir šiuo laikotarpiu buvo sukurta daug žymių Sicilijos kultūros paminklų, kuriuose susimaišiusi įvairių kultūrų ir religijų įtaka. 1060 metais kraštas buvo užkariautas normanų, o 1130 gavo karalystės statusą. Šiuo periodu ji buvo viena turtingiausių Europos šalių.
Nuo 1194 m. valdant Hohestaufenų dinastijai, religinės tolerancijos laikotarpis baigėsi ir kartu su Kryžiaus žygiais prasidėjo vidiniai karai. 1224 metais Frydrichas II išvijo paskutinius arabus.
1266 m. salą užkariavo Karolis I, Anžu kunigaikštis, o 1282 Sicilija pateko Aragorno valdžion. Sicilijos ekonomiką beveik monopolizavo Genujos pirkliai.
Nuo 1479 m. Siciliją valdė Ispanijos karaliai, 1656 m. nusmukdė maro epidemija, 1693 m. – žemės drebėjimas rytinėje dalyje. 1713–1720 m. sala pateko Savojos ir Habsburgų įtakon. 1734 m. buvo pasirašyta unija su Burbonų valdomu Neapoliu ir įkurta Abiejų Sicilijų karalystė.
1820 m. ir 1848 m. Sicilijoje vyko dideli revoliuciniai judėjimai prieš Burbonus, šiems atsisakius pripažinti konstituciją. 1848 metų revoliucijai pavyko iškovoti Sicilijai nepriklausomybę, kuri tačiau tetruko 16 mėnesių, ir 1849 metų gegužės 15 Burbonų armija vėl okupavo salą.
1852 m. princas Emanuelis Realmutas įsteigė Sicilijoje naują politinę sistemą, turėjusią atvesti jos ekonomiką į Italijos aukštumas, tačiau 1857 m. metais buvo nužudytas.
1860 metais po Garibaldžio ekspedicijos Sicilija prisijungė prie Italijos karalystės.
1866 m. Palermas sukilo, tačiau buvo subombarduotas Italijos laivyno ir kariuomenės pagalba gražintas į karalystės sudėtį, maištininkai nuteisti mirti. Tačiau vienas po kito Sicilijoje kilo kiti maištų židiniai, ir per visą šį laikotarpį Italijos armija, norėdama išlaikyti salos kontrolę, nuteisė mirti šimtus tūkstančių siciliečių, dar dešimtis tūkstančių įkalino, sunaikino ištisus kaimus, trėmė gyventojus. Sicilijos ekonomika žlugo ir prasidėjo beprecedentinė emigracijos banga.
XIX a. antroje pusėje taip pat beprecedentiškai išaugo organizuoto nusikalstamumo – mafijos įtaka. Laikinam nuslopinta valdant fašistams 1920 m., vėl atgavo galią po sąjungininkų armijos įsiveržimo į Siciliją Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje.
Nuo 1946 m. Sicilija tapo autonominiu regionu.
Siciliją valdę monarchai
redaguoti- Rodžeris I, Sicilijos grafas 1072–1101
- Simonas, 1101–1105
- Adelaidė del Vasto, Sicilijos regentė 1101–1112, Simono ir Rodžerio II motina
- Rodžeris II, Sicilijos grafas 1113–1130, Sicilijos karalius 1130–1154
- Viljamas I, Sicilijos karalius 1154–1166
- Viljamas II, Sicilijos karalius 1166–1189
- Tankredas, Sicilijos karalius 1189–1194
- Viljamas III, Sicilijos karalius 1194
- Konstancija Sicilietė, Sicilijos karalienė 1194–1198, Frydricho II motina
- Frydrichas II, Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Sicilijos karalius (1194–1250)
- Konradas I (Conrad IV Vokietijoje), Sicilijos karalius 1250–1254
- Konradinas, Sicilijos karalius 1254–1258
- Manfredas, Sicilijos karalius 1258–1266
- Frydrichas III, Sicilijos karalius 1296–1337
- Petras II, Sicilijos karalius 1337–1342
- Luisas, Sicilijos karalius 1342–1355
- Frydrichas III Paprastasis, Sicilijos karalius 1355–1377
- Marija, Sicilijos karalienė, 1377–1402
- Martynas I, Sicilijos Karalius 1390–1409
Gyventojai
redaguotiSicilijos vieta Viduržemio jūroje lėmė pastovų įvairių tautų atsikraustymą. Šiuolaikiniai genetiniai tyrimai parodė, kad didžiausią įtaką turėjo Siculi, Elymi ir graikų kolonistai, kadangi dabartinių siciliečių genofondas artimiausias kontinentinei Italijos daliai bei Graikijai. Nėra jokių duomenų apie normanų genetinį palikimą, tačiau rasta nemažai afrikiečių bei vidurio Rytų įtakos.
Sicilijos populiacija yra maždaug 5 milijonai gyventojų, dar apie 10 milijonų siciliečių gyvena užsienyje, daugiausia – JAV, Argentinoje, Brazilijoje, Kanadoje, Australijoje, gretimose Europos Sąjungos šalyse.
Siciliečių kalba yra atskira Romanų kalba, išsivysčiusi iš lotynų k., kuriai įtaką padarė graikų, arabų, prancūzų, vokiečių, ispanų, katalonų bei provanso kalbos.
Šiuo metu ši kalba baigia išnykti, dauguma gyventojų kalba itališkai. Kai kuriuose kaimuose dar galima rasti kalbančių albanų kalbos dialektais (Kontesa Entelina), keliuose regionuose vartojama lombardų kalba ar galų-italų kalbos.
Didžiausi miestai
redaguotiTransportas
redaguotiSausumos keliai
redaguoti
Per pastaruosius keturis dešimtmečius Sicilijos sausumos keliai smarkiai pagerėjo. Svarbiausi Sicilijos keliai vadinami autostradomis yra A18 (jungiantis Mesinos ir Katanijos miestus, 76 km) ir A19 (jungiantis Palermo ir Mesinos miestus, 181 km), kurie yra mokami. Kiti svarbesni keliai yra nemokami.
Traukiniai
redaguotiPirmoji traukinių linija Sicilijoje buvo įrengta 1863 m. Šiuo metu visi pagrindiniai Sicilijos miestai yra aptarnaujami traukinių sistemų. Jas prižiūri valstybinė Italijos įmonė Trenitalia. Bendras traukinių sistemos ilgis yra 1378 km, iš kurių apie 60 % yra elektrifikuoti, kiti aptarnaujami dyzelinių traukinių.
Oro transportas
redaguotiIš viso saloje yra 6 pagrindiniai ir keli mažesni oro uostai. 2010 m. visi Sicilijos oro uostai aptarnavo 12 372 086 keleivius. Pirmasis oro uostas įkurtas saloje buvo Katanijos–Fontanarozos oro uostas (1924 m.).
Uostai
redaguotiSiciliją su pietine žemynine Italijos dalimi ir kitomis šalimis jungia jūrų transporto maršrutai. Reguliariai iš salos pagrindinių uostų išplaukia kruiziniai ir keleiviniai laivai, baržos ir kitas jūrų transportas.
Planai
redaguotiSicilijos transporto sistemos gerinimo planuose yra Mesinos sąsiaurio tiltas ir Sicilijos sąsiaurio tunelis.
| Italijos sritys | 
|
|---|---|
|
Abrucai | Aostos slėnis | Apulija | Bazilikata | Emilija-Romanija | Friulis-Venecija Džulija | Kalabrija | Kampanija | Lacijus | Ligūrija | Lombardija | Markė | Molizė | Pjemontas | Sardinija | Sicilija | Toskana | Trentinas-Alto Adidžė | Umbrija | Venetas |