Tutanchamonas
| Tutanchamonas | |
|---|---|
| Egipto faraonas | |
| |
| Tutanchamono kaukė | |
| Aštuonioliktoji Egipto dinastija | |
| Gimė | 1341 m. pr. m. e. Amarna |
| Mirė | 1323 m. pr. m. e. Senovės Egiptas |
| Palaidotas (-a) | Tutanchamono kapas Egiptas |
| Tėvas | Echnatonas |
| Motina | „Jaunoji ponia“ KV35YV |
| Vaikai | dvi dukros |
| Egipto faraonas | |
| Valdė | 1332-1322 m. pr. m. e. |
| Pirmtakas | Smenchkarė |
| Įpėdinis | Ajas |
 Vikiteka |
Tutanchamonas |
Tutanchamonas (1341-1323 m. pr. m. e.) – dvyliktas aštuonioliktosios Egipto dinastijos faraonas, atėjęs į sostą po prieštaringo Echnatono valdymo, valdė 1332-1322 m. pr. m. e.
Valdė apie 10 m. Tikrasis vardas Tutankhaten reiškia „Gyvas Ateno atvaizdas“, tuo tarpu Tutankhamun reiškia „Gyvas Amono atvaizdas“.
Tutanchamono kilmė ilgą laiką buvo neaiški. Pagal įrašus vadinamas karaliaus sūnumi, tačiau daugiausia diskusijų kilo dėl to, kurio karaliaus. Dauguma mokslininkų manė, kad jis buvo Amenchotepo III sūnus, o karalienė Kija greičiausiai buvo jo motina, nors buvo nemažai manančių, kad Tutanchamono tėvas buvo Echnatonas (Amenchotepas IV). Manoma, kad Tutanchamonas vedė Anchesenaten (galimą jo seserį) Echnatono ir Nefertitės dukterį. Anchesenaten kaip ir jos vyras pasikeitė vardo galūne vietoje -aten į -amon ir tapo Anchesenamun. Su žmona turėjo dvi dukteris, jų mumijos rastos tėvo kapavietėje. Tutanchamonas mirė 19 metų.[1]
Pradėjo valdyti 9 metų, tuo metu tvyrojo įtampa tarp monoteistinės ir politeistinės tikinčiųjų bendruomenių. Viziris Ajas buvo paskirtas jaunojo faraono globėju, vėliau tapo ir Tutanchamono įpėdiniu. Būdamas 11 metų, panaikino draudimą garbinti senuosius dievus. Atkūrė senąją religiją ir žynių valdžią, sostinę gražino į Tėbus. Kadangi buvo labai jaunas manoma, kad jam turėjo labai didelę įtaką viziris Ajas ir kiti patarėjai. Dabartiniais laikais Tutanchamonas yra vienas garsiausių faraonų.
Mirties priežastis
redaguotiPagal 2010 m. rugsėjo National Geographic straipsnį, Tutanchamonas buvo faraonų kraujomaišos vaisius, todėl paveldėjo keletą genetinių ligų, kurios prisidėjo prie jo ankstyvos mirties. Ilgą laiką buvo manoma, kad tokia ankstyva mirtis buvo smurtinė. Po 2005 m. atliktų tyrimų manyta, kad Tutanchamonas mirė nuo traumos (atviras kojos lūžis). Bet naujausi DNR tyrimai, kurių rezultatai buvo paskelbti 2010 m. vasarį, parodė, kad Tutanchamonas sirgo maliarija. Remiantis parazito, vadinamo Plasmodium falciparum, kelių štamų DNR buvimu, tapo akivaizdu, kad Tutanchamonas buvo užsikrėtęs maliarija – tiesą sakant, jis ne kartą sirgo sunkiausia šios ligos forma[2]. Tokia išvada paaiškina, kodėl į faraono kapą buvo įdėtos medicininės priemonės gydyti maliarijai[3]
2005 m. kovo 8 d. egiptiečių egiptologas Zahi Havasas (angl. Zahi Hawass) paskelbė Tutanchamono mumijos tyrimų rezultatus. Kompiuterinis tomografas (KT) Siemens SOMATOM® Emotion 6 per 15 min padarė daugiau nei 1700 trimačių mumijos nuotraukų, kurios paneigė daugelį jaunojo faraono mirties priežasčių. Kaukolės traumos pėdsakų nebuvo rasta, o esanti kaukolėje skylė atsirado mumijos balzamavimo metu. Buvo paneigti ir ankstesni mumijos kūno rentgeno tyrimai, pagal kuriuos buvo manyta, kad faraonas sirgo sunkia skoliozės forma. Pakartotinis mumijų KT skenavimas galutinai paneigė anksčiau išsakytą nuomonę, esą šeima kentėjo nuo kažkokios įgimtos ligos, tokios kaip Marfano sindromas, kuri galėjo paaiškinti ištįsusius veidus ir moterišką išvaizdą, matomą Amarnos laikotarpio meno kūriniuose.
2010 m. vasario 17 d. Zahi Havasas ir Egipto kultūros ministras Farukas Hosnis paskelbė tyrimų rezultatus, kurie buvo atliekami 2007–2009 m[4]. Tyrimui vadovavo Egipto mokslininkai: Jehaja Gadas (angl. Yehia Gad) ir Somaja Izmailas (angl. Somaia Ismail) iš Nacionalinio tyrimų centro Kaire. Padedami Ašrafo Selimo (angl. Ashraf Selim) ir Saharos Šalim (angl. Sahar Saleem) iš Kairo universiteto medicinos fakulteto kurie padarė visų mumijų KT skenogramas. Konsultantais buvo pasirinkti trys tarptautiniai ekspertai: Karstenas Pušas (vok. Carsten Pusch) iš Tiubingeno Eberhardo Karlso universiteto, Albertas Zinkas (angl. Albert Zink) iš Europos Akademijos Mumijų ir Ledo žmogaus instituto (angl. EURAC-Institute for Mummies and the Iceman) Bolcane ir Polas Gostneris (angl. Paul Gostner) iš Bolcano centrinės ligoninės[2]. Tyrimų tikslas buvo nustatyti faraonų giminystės ryšius ir nustatyti galimą genetinę patologiją. Pagrindinė išvada yra ta, kad tiksliai buvo nustatytas Tutanchamono tėvas – Echnatonas, o motina – Echnatono sesuo, kurios mumija vadinama „Jaunoji ponia“ KV35YV ir vardas iki šiol nežinomas. Tutanchamono močiutė buvo Amenchotepo III žmona karalienė Tija. Mokslininkai nustatė, kad faraono šeimoje buvo genetinių ligų. Blogai susiformavusi Tutanchamono pėda galėjo būti viena tokių ydų. Manoma, kad jis turėjo dar vieną apsigimimą – dalinį vilko gomurį (įgimtą gomurio ir alveolinės ataugos nesuaugimą)[2].
Kapavietė
redaguoti1922 m. Hovardas Karteris atrado Tutanchamono kapą (buvo vienintelis išlikęs žinomas Egipto valdovų kapas neapiplėštas meno grobstytojų).
Kartu su Tutanchamonu jo kape gali būti palaidotas dar vienas skaudus faraonų kraujomaišos padarinių liudijimas. Nors duomenys dar neišsamūs, tyrimai rodo, kad vienas iš ten rastų mumifikuotų neišnešiotų kūdikių yra paties Tutanchamono duktė, o antrasis tikriausiai taip pat jo vaikas. Kol kas gauti tik daliniai duomenis apie dviejų moterų mumijų iš KV21 kapavietės. Viena jų, KV21A, visai tikėtina, galėjo būti kūdikių motina – Tutanchamono žmona Anchesenamonė, turbūt netikra savo vyro sesuo. Dar viena genetinė pasekmė galėjo būti vaikai, kurių genetiniai defektai neleidžia jų visiškai išnešioti[2].
Išnašos
redaguoti- ↑ Tutankhamun. Britannica Online Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2020-08-10.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Faraono DNR atskleidžia šeimos paslaptis Archyvuota kopija 2010-08-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Tutanchamono šeimos mumijų tyrimas rus.
- ↑ Zahi Hawass et al., JAMA, vol. 303(7), 638-647 psl, 2010 m.
Nuorodos
redaguoti- The Journal of the American Medical Association „Ancestry and Pathology in King Tutankhamun's Family“, Zahi Hawass; Yehia Z. Gad; Somaia Ismail ir kt., JAMA. 2010 m. 303(7):638-647 psl. (doi:10.1001/jama.2010.121)