Aerostatas

Oro balionai

Aerostatas – lengvesnis už orą skraidymo aparatas, pakilimui naudojantis Archimedo dėsnį. Būna dviejų rūšių aerostatai: nevaldomieji (dažniausiai – įvairūs karšto oro ar lengvesnių už orą dujų balionai) ir valdomieji (dažniausiai – dirižabliai).

Pirmąjį aerostatą, keliamą įkaitinto oro, 1783 m. suprojektavo ir pagamino broliai E. ir F. Mongolfjė (Prancūzija). Pirmąjį valdomą aerostatą 1852 m. išbandė taip pat prancūzas A. Žifaras.

Lietuviškoje literatūroje gana ilgai vietoje termino „aerostatas“ buvo vartojamas terminas orlaivis (dabar naudojamas platesne prasme), nes aerostato skridimo principas labai primena laivo plūdrumą: panašiai, kaip laivas dėl mažo tankio išstumiamas iš vandens, taip ir aerostatas išstumiamas iš apatinių atmosferos sluoksnių.

Pirmieji aerostatai Vilniuje

Pirmąjį oro balionų skrydį vilniečiams 1806 metais pademonstravo moldavas Jordakis Kuparenka (1784-1844). Šis dailininkas ir keliaujantis akrobatas žavėjosi ir oreivyste. Skraidyti Kuparenka pradėjo Varšuvoje 1806 metų birželio mėnesį savo konstrukcijos balionu, kuris avarijos atveju galėjo būti naudojamas kaip parašiutas. Netrukus po to jis pasirodė ir Vilniuje. Štai kaip jo skridimą ir po to vykusius nuotykius aprašė amžininkai (Kurier Wileēski, 1806 lapkričio 24 d.): Lapkričio 14 dieną (naujuoju stiliumi – lapkričio 26), gausiai prie Generalgubernatoriaus rūmų (Dabar Prezidentūra) susirinko minia žmonių pažiūrėti nepaprasto įvykio žmogus kils į dangų.

Kuparenka įsėdo į savo sukonstruoto ir iš guminio popieriaus padaryto baliono krepšį, pririšo prie jo įkaitintą katilą ir 12 valandą ėmė staigiai kilti į viršų. Susirinkusieji palydėjo jį šūkiais ir džiūgavimais. Tą dieną pūtė nepaparstai stiprus vėjas, jis nunešė balioną tolyn ir net pradėjo draskyti jo apačią. Pamatęs pavojų, Kuparenka uždarė vožtuvą, kad karštas garas nepatektų į balioną ir pradėjo leistis žemyn. Tarp Verkių ir Kairėnų, už Pylimėlio kaimo (už dabartinio Studentų miestelio Saulėtekio alėjoje) balionas priartėjo prie žemės. Bijodamas susitrenkti į prikaitintą katilą Kuparenka iššoko iš krepšio ir stipriai susitrenkė koją į akmenį. Vėliau, begesindamas gulintį ant žemės katilą nusidegino dešinę ranką. Įdomu, jog visą šitą matė vietos valstietis, kuris nenorėjo tikėti, jog tai žmogus nusileido iš dangaus. Ir tik įsitikinęs, kad aeronautas yra panašus į žmogų ir tiki į tą patį dievą, sutiko padėti nunešti balioną į artimiausią kaimą. Kuparenka grįžo į Vilnių. Daugelis manė esant jį negyvą. Todėl atpažinę jį pripažino didelę drąsą ir žvalumą.

Tame pat laikraštyje paskelbta, kad Kuparenka parodys dar kelias „reprezentacijas“: 1). Su vienu sparnu aukštai pakils į orą, 2). Pakėlęs į orą stirną, šunį ir šaulį, surengs medžioklę ore. 3). Su jo paties išrastu skėčiu be stipinų (atsieit parašiutu) nusileis žemyn iš aukščiausios vietos. Ar Kuparenka atliko šias „reprezentacijas“ žinių nėra.

1809 metų pradžioje į Vilnių atvyko pagarsėjęs balionautojas E.G.Robertsonas (1763-1837). Ši paryžietis jau daug kartų kilo savo balionu Paryžiuje, Londone, Vienoje, Stokholme, Kopenhagoje ir kituose miestuose. Peterburge jis kilo 4 kartus, Maskvoje – 3 kartus. Peterburge kartu su rusų akademiku Zacahrovu 1804 metais atliko pirmąjį mokslinį skrydį Rusijoje. Vilniuje fizikas Robertsonas apsigyveno Oskierkų teatro (dabar čia Teatro ir kino muziejus Vilniaus gatvėje) patalpose ir ėmė ruoštis skridimui.

Skrydis Vilniuje buvo 32-as iš eilės. Robertsono balionas buvo padarytas iš šilko, gaublio formos. Buvo skelbiama, kad pakilęs iš generalgubernatoriaus rūmų kiemo iš 2000 sieksnių aukščio skėčiu nuleis žemyn žvėrį, o pats kils dar aukščiau, kol vėjas nenuneš baliono tolyn. Tai buvo reklamuojamas Roberstono skrydis.

Jis prasidėjo 1809 metų sausio 25 (naujuoju stiliumi - vasario 5 dieną, „Kurjer Litevski“ apie jį rašo 1809 metų vasario 6 dieną). Diena buvo šalta, vienu metu temperatūra nukrito iki minus 42 laipsnių, todėl sunku buvo pripildyti balioną vandenilio dujomis bei atsiplėšti nuo žemės. Pagaliau jis atsiplėšė ir mušant tamtamus statmenai kilo aukštyn. Po 8 minučių jis dingo debesyse.

Toliau aprašomas oro stebėjimas. Temperatūra iki debesų siekė 10 laipsnių pagal Reomiurą, o debesyse padidėjo vienu laipsniu. Debesys buvo tokie tiršti, kad Robertsonas negalėjo matyti nei baliono, nei krepšio, kuriame sėdėjo. Po 63 sekundžių jis pakilo virš debesų (apie 2600 metrų aukštis) ir vis greitėdamas kilo aukštyn. Jau dvi savaites Vilniuje nematyta saulė nutvieskė balioną. Laikraštis rašo, kad oro temperatūrą pakilo nuo 11 laipsnių šalčio iki 9 laipsnių šilumos. Vandenilio dujos ėmė plėstis ir iškilo pavojus, jog balionas sprogs. Tuomet Robertsonas atidarė viršutinius bei žemutinius vožtuvus ir išleido dalį vandenilio dujų. Balionas plaukė virš debesų penkias minutes. Robertsonas sėkmingai nutūpė viename sode.

Po šių pirmųjų skridimų stojo ilga pertrauka, oreiviai aplenkdavo Vilnių ir Lietuvą. XIX amžiaus viduryje gyvenęs Aleksandras Griškevičius išleido knygą "Žemaičio garlėkys", kuroje išdėstė balionų valdymo principus. Gali būti, kad jis 1855 metais buvo pasidaręs orpūslę, kurios bandymas baigėsi nesėkme. Kitas asmuo, susijęs su Lietuva - tai iš Vilniaus kilęs 1831 metų sukilimo dalyvio sūnus Chodasevičius, Krymo karo metu perėjo į Anglijos pusę, vėliau persikėlė gyventi į Pietų Ameriką. Jis turėjo inžinierinį išsilavinimą ir 1867 metais sukonstravo bei pasigamino oro balioną, kuriuo kildavo stebėti priešo pozicijų Brazilijos-Paragvajaus kare.

Devynioliktojo amžiaus pabaigoje Vilnių aplankė Stanislovas Drevnickis. Gastroliuodamas po Rusiją ir demonstruodamas šuolius parašiutu buvo susilaužęs ne vieną kaulą. 1891 metų rugsėjo 15 dieną daugelis vilniečių traukė link Botanikos sodo (dabartinio Sereikiškių parko) pasižiūrėti įdomaus reginio - pirmojo Vilniuje šuolio parašiutu. Balionas su oreiviu ir prie baliono apvalkalo pritvirtintu parašiutu pakilo viršun ir ėmė skristi link Antakalnio. S. Drevnickis šoko, kai vėjas balioną nunešė į kitą upės krantą. Oreivis nusileido sėkmingai. Antrasis pakilimas baigėsi liūdnai.

Prieš startą balioną laikė kareivių būrys. Išgirdę komandą, jie visi turėjo vienu metu paleisti lynus. Vienas kareivis patogumo dėlei buvo sumezgęs kilpą, o po komandos nespėjo ištraukti iš jos kojos. Siaubo apimti žiūrovai stebėjo, kaip į orą pakilo du žmonės - Drevnickis ir nelaimingasis kareivis. Nuo pastarojo svorio balionas persikreipė ir galėjo apvirsti. Drevnickis, neprarado savitvardos ir sušuko kareiviui laikytis kuo stipriau. Jis pats, žinoma, galėjo išsigelbėti, šokdamas parašiutu., tačiau tada kareivis neišvengiamai būtų žuvęs. Veikiamas dviejų žmonių svorio, balionas labai aukštai nepakilo ir po kurio laiko nusileido anapus Neries. Nelaimingasis kelionės draugas, sukrėstas tokio nuotykio, atrodo, vėliau išprotėjo.

Dar kartą Drevnickį gastrolių maršrutai atvedė į Vilnių po trijų metų. 1894 balandžio 18 d. aeronautas jau ruošėsi kilti iš Bernardinų sodo, tačiau baliono apvalkalas prieš pat startą užsidegė ir per kelias minutes pavirto pelenais. Stanislovas Drevnickis išgyveno vos 34 metus. Jis žuvo Vitebske 1895 metais, atlikdamas 124-ąjį šuolį parašiutu.

http://www.lizdas.lt/aviacija/lietuva/first_aerost.htm http://www.spauda.lt/history/balloon.htm