Audinys

Kitos reikšmės – Audinys (reikšmės).

Audinio schema. Metmenys - (1) ir ataudai (2)

Audinys

Audiniai

Audinys – audimo staklėmis iš siūlų išaustas tekstilės gaminys, audeklas.

Klasifikacija

Pagal audžiamų verpalų pluošto sudėtį audiniai būna grynieji natūralaus pluošto (medvilniniai, lininiai, šilkiniai), cheminio pluošto, vilnoniai ir mišrieji (pusvilnoniai, puslininiai, pusšilkiniai). Audinių išvaizdą ir savybes lemia siūlų žaliava, jų ilginis tankis, sukrumas, tankumas, pynimas ir apdaila. Pagal pynimą audiniai būna nytiniai ir žakardiniai, pagal paviršiaus sandarą – lygūs, pūkiniai (t. p. šiauštiniai), kilpiniai, ažūriniai. Pagal gamybos būdą skiriami pramoniniai (tekstilės) ir naminiai. Tik ką išausti audiniai, arba pusgaminiai, retai tinka naudoti. Jų išvaizdai ir savybėms pagerinti naudojama audinių apdaila – audiniai plaunami, balinami, dažomi, marginami, džiovinami, šiaušiami, veliami ar kitaip apdorojami.

Pagal paskirtį audiniai būna aprangos (drabužiams ir avalynei siūti), namų apyvokos (staltiesėms, lovatiesėms, baldams, kilimams, rankšluosčiams) ir techniniai (specialiosios paskirties drabužiams, izoliacijai, pakuotei ir kt. reikmenims, skirtiems žemės ūkiui, statybai, medicinai, transportui, aplinkosaugai, sportui). Dauguma techninių audinių (beltingas, brezentas, gumotasis audinys, kordas) audžiami drobiniu pynimu, nes taip stipriausiai su ataudais sujungiami metmenys.

Atskirą aprangos ir namų apyvokos audinių grupę sudaro dailieji audiniai. Tai dekoratyviniai interjero (baldų apmušalai, kilimai, portjeros, lovatiesės, staltiesės) ir dekoruoti drabužių audiniai.

Audiniai būna vienspalviai ir raštuoti. Raštas audžiamas, marginamas, siuvinėjamas. Parinkus skirtingo storio, faktūros ir sukimo siūlus, pritaikius papildomas ataudų ar metmenų sistemas, derinant kelis skirtingus pynimus galima gauti daugybę rašto derinių. Sudėtingiausia austi dvipusius, su dvigubais ataudais ar metmenimis ir raštuotus audinius, ypač imituojančius siuvinėjimą (rinktiniai, kaišytiniai audiniai). Sudėtingų raštų galima išausti Žakardo aparatu, kurį 1805 m. sukonstravo Žozefas Žakardas, (Prancūzija). Marginimo būdu audiniai dekoruojami vienspalviais ar daugiaspalviais ornamentais, augalinėmis, geometrinėmis, gyvūninėmis, siužetinėmis kompozicijomis. Raštai siuvinėjami adata, kabliuku rankomis ir buitinėmis ir pramoninėmis siuvamosiomis mašinomis. Audinių raštus kuria dailininkai.

Istorija

Spėjama, kad pirmieji audiniai buvo iš medžio karnų, žolės. Seniausi audiniai – grynieji. Lininiai audiniai pradėti austi senovės Egipte penktame tūkstantmetyje pr. m. e., vilnoniai – Azijoje, senovės Egipte, Peru ketvirtame tūkstantmetyje pr. m. e., medvilniniai – Indijoje ir Peru trečiame tūkstantmetyje pr. m. e., šilkiniai – Kinijoje trečiame tūkstantmetyje pr. m. e. Meistriškai išaustų audinių aptinkama iš Hanų dinastijos laikų (206 m. pr. m. e.-221 m.) Kinijoje (šilkiniai, aksominiai audiniai, papuošti geometriniais ir augaliniais raštais, hieroglifais), Sasanidų valdomoje (III a. – VII a.) Persijoje (raštuoti šilkiniai audiniai).

Viduramžiais svarbiausi audimo centrai Europoje buvo Bizantija (bibliniais motyvais dekoruoti audiniai), Ispanija, Vokietija, perėmusios Rytų šalių audimo tradicijas. Azijoje ir Europoje paplito marginti audiniai. Renesanso epochoje garsėjo Italijos audiniai (damastas, brokatas, šilkiniai aksomai, puošti heraldiniais, augaliniais ir gyvūniniais ornamentais), rytietiškiems artimi Ispanijos audiniai, t. p. persų abšaras, atlasas, aksomas, rištiniai kilimai (XV a. – XVII a.), turkų atlasas, rištiniai kilimai, šilkinis aksomas (XV a. – XVIII a.). XVII a. – XVIII a. audimo centru tapo Prancūzija. Ypač garsėjo Liono audiniai. XIX a. buvo populiarūs marginti prancūzų audiniai. XIX a. septintame – aštuntame dešimtmetyje paplito pradėti austi dar viduramžiais mišrieji audiniai, nuo XIX a. pabaigos – iš dirbtinių pluoštų (Prancūzija), nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio – sintetinių (JAV, Vokietija) pluoštų. Įvairūs pluoštai audiniams suteikė ne tik naujų mechaninių savybių, bet ir naujų raiškos (faktūra, raštas) galimybių.

Daugelyje bendruomenių audiniai turėjo (kartais tebeturi) ne tik praktinę ir estetinę reikšmę. Audinių kokybė, spalvos ir raštų savitumas rodė dėvinčio žmogaus socialinę padėtį (senovės Egiptas, Mesopotamija, senovės Graikija ir senovės Roma, Bizantija, vėlesnių laikų Europos šalys), asmens statusą, gentinį identitetą. Įvairių tautų, ypač išlaikiusių archajiškus papročius, nacionalinė apranga, kilimų raštai atspindėdavo visatos sampratą (Persija, Indija), budizmo tiesas (Kinija), valdovų galią (XVII a. – XVIII a. Prancūzija). Puošnūs audiniai buvo diplomatinės dovanos. Bizantijos šilkas naudotas kaip politikos įrankis. Audinių raštai kartais atspindi ir prekybos istoriją. Per svarbiausių žmogaus gyvenimo ciklų apeigas naudojami audiniai (krikščioniškosiose šalyse – krikšto marškinėliai, austos vestuvių dovanos, įkapės) turi simbolinę prasmę. Specialūs audiniai audžiami ypatingiems įvykiams pažymėti.

Lietuvoje

Lietuvoje seniausi audiniai rasti iš neolito (audeklo skiautė ir iš liepos karnų pinti dembliai). II a. – IV a. kapinynuose randama dvinyčių ir trinyčių, IX a. – XIII a. – ir keturnyčių audinių bei lentelėmis austų (vytinis audimas) juostų liekanų. Buitiniai ir dailieji audiniai austi iš vietinės žaliavos – kanapių, lino, vilnos. Į puošnių audinių pakraščius buvo įaudžiama žalvarinėmis juostelėmis apvytų gijų arba įsegama ornamentuotų skardelių. Austa ir brangių audinių. XIV a. – XV a. kryžiuočiai mini vadinamąjį pagoniškąjį atlasą. Drabužiams buvo audžiami lininiai (marškoniai), vilnoniai ir pusvilnoniai audiniai. Drobė daugiausia naudota vasariniams drabužiams, iš storų vilnonių verpalų austas (ir veltas) milas bei vilnonis ar pusvilnonis milelis čerkasas – žieminiams drabužiams. Dar austos didelės, dažniausiai languotos vilnonės ar pusvilnonės skaros.

Nuo XVI a. miestuose kūrėsi audimo cechai, 1578 m. patvirtinti Vilniaus, vėliau Kauno audimo cechų įstatai. Juose, be drabužių audinių, buvo audžiama įvairios paskirties minkšti, pūkuoti audiniai, kilimai, gūnios, raštuotos drobės, rankšluosčiai, lovatiesės, juostos. Tobulėjant audimo technikai kaimo audėjai pradėjo austi sudėtingesnius geometrinius, stilizuotus augalinius, gyvūninius raštus. Labiausiai paplito įvairių keturkampių, jų derinių su apskritimais, elipsėmis, lapų, lelijų, tulpių, kitokių gėlių, puokščių ir girliandų motyvų, kontrastingų spalvų, dažniausiai dvispalviai raštai.

Paprastai tamsus dugnas derinamas su ryškiu ir šviesesniu raštu arba šviesus – su tamsesniu. Šiokiadieniniams drabužiams naudoti tamsesni, išeiginiams – šviesesni audiniai. Inteligentų skatinami kaimo audėjai kūrė tautinius raštus (tautiniai drabužiai). Plėtojantis tekstilės pramonei XVIII a. išplito Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų Oginskių, Radvilų, Romerių, A. Tyzenhauzo manufaktūrų darbo kilimai, drobė, šilkas, gelumbė.

XIX a. smulkiose manufaktūrose austi lininiai vienspalviai, dekoruoti austiniais raštais ir marginti audiniai. Didesnių įmonių atsirado tik dešimtajame dešimtmetyje, iki tol jos neišsilaikydavo dėl Rusijos, Lenkijos, Vakarų Europos šalių konkurencijos. Smulkiais augaliniais raštais marginti medvilniniai ir šilkiniai audiniai austi A. Žuko dirbtuvėje Vilniuje. Daug drabužių audinių (aksomo, brokato, cviliko, raštuoto šilko, gelumbės) buvo įvežama iš kitų šalių.

XX a. viduryje buitinius naminius audinius nustelbė pramoniniai. Pramoninius audinius audžia UAB „Lentvario kilimai“, Vilniaus „Audėjas“, Kauno „Šilkas“, Panevėžio „Linas“ ir kt.

Audinių raštų sukūrė dailininkai Petras Kalpokas, Algimantas Stulgys, Ramutė Jasudytė, Mina Levitan-Babenskienė, Rūta Luckienė ir kt. Dailiuosius audinius tautodailininkai audžia iki šiol. Lietuvos liaudies kultūros centras organizuoja audinių parodas, rengia audėjų dienas.

Literatūra

• Vida Savoniakaitė. Audiniai kaimo kultūroje: Lietuvių geometriniai raštai XIX–XX amžiuje. Vilnius, 1998 m.
• 5000 Years of Textiles. Londonas, 1995 m.