Baktrijos–Margianos archeologinis kompleksas

XXIII a. pr. m. e. – XVII a.

→

Ritualinis kirvis su dvigalviu ereliu, tigru ir šernu

Dab. valstybės

Afganistanas, Uzbekistanas ir Turkmėnistanas

Ist. regionas

Baktrija, Margiana

Gyvenvietės

Alytndepė, Namazga Tepė, Gonuras, Koj Krylgan Kala ir kt.

Amžius

Bronzos amžius

Lingvistinė grupė

indoiranėnų prokalbė (?)

Komplekso teritorija

Baktrijos-Margianos archeologinis kompleksas – archeologinė sritis Vidurinėje Azijoje, istorinėse Baktrijos ir Margianos žemėse, Amudarjos (Oksu) baseine (dab. Afganistanas, Uzbekistanas ir Turkmėnistanas). Bronzos amžiuje, maždaug tarp XXIII ir XVII a. pr. m. e. čia gyvavo išvystyta gyvenviečių kultūra.

Regione rasta senovinių gyvenviečių liekanų. Gyvenvietėse buvo gynybinės sienos, vartai, rūmai, šventyklos. Jų gyventojai vertėsi drėkinamąja žemdirbyste (augino kviečius, miežius), gamino bronzinius įrankius, keramikos, juvelyrikos dirbinius. Rasta dviračių jaučių tempiamų vežimų bei kupranugarių tempiamų vežimų modelių. Taip pat rastas akmeninis Anau antspaudas, leidžiantis spėti, kad kultūra galimai turėjo raštą (ženklai primena kinų rašmenis).

Su indoiranėnais siejamos kultūros: Andronovo, Baktrijos-Margianos, Jazo, H kapaviečių, varinių įkapių, Gandharos, pilkosios raižytos keramikos

Baktrijos-Margianos kultūros radinių rasta Indo slėnio civilizacijos miestuose, Irane, Persijos įlankos pakrantėse. Manoma, kad tarp Baktrijos–Margianos ir Harapos kultūrų vyko intensyvi prekyba (jos centru galėjęs būti Šortugajus). Vėliau Baktrijos–Margianos kultūrą išstūmė iš šiaurės atsikėlę Andronovo kultūros nešėjai.

Baktrijos-Margianos archeologinis kompleksas dažniausiai siejamas su praindoeuropiečiais (proto-indoiranėnais). Pasak pagrindinio šio komplekso tyrėjo Viktoro Sarianidžio, šios kultūros žmonės buvo indoeuropiečiai, davę pradžią Vedų kultūrai Indijoje ir persų kultūrai Irane. Pasak kitos hipotezės, Baktrijos–Margianos žmonės buvo neindoeuropiečiai, bet vėliau perėmė jų kalbą iš Andronovo kultūros (siejami su kasitais, kinais, dabartinių burušų protėviais).

Baktrijos-Margianos archeologinio komplekso vietovės:

Afganistane – Dašli, Tepe Fulolis;
Turkmėnistane – Alytndepė, Gonur Tepė, Džeitunas, Namazga Tepė, Togolokas-21;
Uzbekistane – Ajaz Kala, Džarkutanas, Koj Krylgan Kala, Sapalitepa, Toprak Kala.

Literatūra

Edwin Bryant (2001). The Quest for the Origins of Vedic Culture: The Indo-Aryan Migration Debate. Oxford University Press. ISBN 0-19-516947-6.
CNRS, L’archéologie de la Bactriane ancienne. Paris: Editions du Centre National de la Recherche Scientifique, 1985
Fussman, G.; et al. (2005). Aryas, Aryens et Iraniens en Asie Centrale. Paris: de Boccard. ISBN 2-86803-072-6.
Mallory, J. P. (1997). „BMAC“. Encyclopedia of Indo-European Culture. London: Fitzroy Dearborn. ISBN 1-884964-98-2.
Lubotsky, A. (2001). „Indo-Iranian substratum“ (PDF). In Carpelan, Christian (red.). Early Contacts between Uralic and Indo-European. Helsinki: Suomalais-Ugrilainen Seura. ISBN 952-5150-59-3. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2008-04-11. Nuoroda tikrinta 2013-09-08.
Sarianidi, V. I. (1994). „Preface“. In Hiebert, F. T. (red.). Origins of the Bronze Age Oasis Civilization of Central Asia. Cambridge: Harvard University Press. ISBN 0-87365-545-1.
Sarianidi, V. I. (1995). „Soviet Excavations in Bactria: The Bronze Age“. In Ligabue, G.; Salvatori, S. (eds.). Bactria: An ancient oasis civilization from the sands of Afghanistan. Venice: Erizzo. ISBN 88-7077-025-7.
Forizs, L. Apâm. Napât, Dîrghatamas and the Construction of the Brick Altar. Analysis of RV 1.143 Archyvuota kopija 2015-09-24 iš Wayback Machine projekto. (pdf, 386 kB), paper read at the Vedic Panel of the 12th World Sanskrit Conference, Motilal Banarsidass, 2007 (in preparation)

Nuorodos

Videoįrašas apie V. Sarianidžio kasinėjimus Turkmėnistane