Fitosociologija
Fitosociologija, dar vadinama fitocenologija (gr. phyton – augalas, koinos – bendras + logos – mokslas) – botanikos mokslo šaka, tyrinėjanti augalų bendrijas (fitocenozės), jų vidinę struktūrą, raidą, paplitimą, augalų santykius tarpusavyje pačioje bendrijoje. Fitosociologijos mokslas pagrįstas lauko praktikomis ir stebėjimais.
Fitosociologijos sąvoką 1896 m. pirmą kartą paminėjo Józef Paczoski.[1] Ji buvo populiari Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir TSRS, o fitocenologijos terminas paminėtas tik 1918 m. (Helmut Gams) ir buvo labiau mėgiamas tik keliose Europos valstybėse.
Fitosociologija išskiria bendrijų klasifikavimo vienetus (sinuzija, asociacija) ir hierarchinę bedrijų sistemą.
Pasaulyje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiuolaikinė fitosociologija yra palyginti jaunas mokslas, pradėtas vystyti Vakarų Europoje, vėliau išplitęs ir kitose šalyse. Šio mokslo pradžia siejama su XX a. pirmosios pusės prancūzų ir šveicarų fitocenologijos mokyklos atstovo Ž. Brauno-Blankė (Josias Braun-Blanquet) vardu ir darbais. Taikant jo augalijos tyrimo ir klasifikavimo metodus, pirmiausia buvo pradėta tirti Pietų ir Vidurio Europos augalija. Vėliau metodus imta taikyti ir visame pasaulyje. Šie metodai taikomi ir Lietuvos augalijai tirti.[2]
Fitosociologijos atsiradimui turėjo įtakos botanikų geografų A. Grisebacho (Vokietija), S. Koržinskio ir A. Beketovo (Rusija) mokslo darbai.
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmasis fitosociologinis darbas Lietuvos teritorijoje – 1902 m. C.A. Weber monografija, skirta Aukštumalos pelkei. Fitosociologijos pradininku Lietuvoje laikytinas prof. K. Regelis. Parengiami įvairių augalijos tipų aprašymai, bet visuotina sistema nesukuriama. Pavyzdžiui, K. Brundza su bendrautoriais stebėjimus aprašė 1937 m. pelkėtyros monografijoje „Kamanos: hidrografija, stratigrafija ir augalija“.
Spvietiniu laikotarpiu fitosociologijos vystymuisi Lietuvoje labai didelę įtaką padarė Rusijos mokslininkų darbai (V. Sukačiovas, Remenskis). Reikšmingiausius fitocenologinius tyrimus XX a. atliko pievų augalijos tyrėjų grupė: A. Bagdonaitė-Tučienė[neveikianti nuoroda], M. Natkevičaitė‑Ivanauskienė, B. Kizienė, J. Balevičienė ir kt. Kaip atskira sritis atsiranda agrofitocenologija, kurios pradininkas – A. Stancevičius.
Trečiajame etape (nuo 1985 iki dabar) fitosociologiniams tyrimams didžiausią įtaką turi Lenkijos fitosociologijos mokykla. Buvo sudaryta vieninga klasifikacijos sistema (32 klasės), kuri, deja, iki šių dienų nėra paskelbta. Parengta serija fitosociologinių disertacinių darbų: V. Motiekaitytės, skirta urbofitocenozėms, Z. Sinkevičienės[neveikianti nuoroda], skirta vandens telkinių augalijai, D. Matulevičiūtės[neveikianti nuoroda], skirta viksvynų augalijai ir kt.
Lietuvoje šiandien fitocenologijos problemas daugiausia tiria Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto mokslininkai (V. Rašomavičius, Z. Sinkevičienė, D. Matulevičiūtė ir kt.).
Augalijos bendrijų tyrimų metodai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Augalų bendrijų lauko tyrimams taikomas tiriamųjų laukelių aprašymų metodas. Aprašant tiriamąjį laukelį, naudojantis Brauno-Blankės skale vertinamas kiekvienos rūšies augalų gausumas ir padengimas, nustatomas tiriamojo laukelio rūšių skaičius. Fitosociologijos nomenklatūros kodeksas rekomenduoja, kad kiekviena augalų asociacija būtų aprašyta ne mažiau kaip dešimtyje reprezentacinių laukelių. Lietuvos miškų bendrijoms tirti pakanka 100 m² ploto laukelio, pievų – 4 m² , smėlynų – 1 m² , aukštapelkių – mažiau kaip 1 m². Bendrijoms tirti pasirenkami reprezentaciniai laukeliai, geriausiai atspindintys tam tikro tipo bendrijos savybes.[2]
Bendrija pradedama tirti nustatant augalų visumos dengiamą laukelio plotą, t. y. padengimą. Padengimas vertinamas procentais. Jei bendrija daugiaardė, pavyzdžiui, miško, tai pradėjus tirti pirmiausia įvertinamas ir užrašomas kiekvieno iš jo pagrindinių ardų augalų padengimas, t. y. medžių, krūmų, žolių ir krūmokšnių, samanų ir kerpių atskirai. Paskui pradedami surašyti ir vertinti pagal Brauno-Blankės skalę tiriamojo laukelio augalai. Rūšys surašomos ir jų dalyvavimo dydis – gausumas ir padengimas – pagal Brauno-Blankės skalę vertinamas taip pat pagal ardus, pradedant nuo viršutiniojo ardo augalų. Pirmiausia surašomi ir Brauno-Blankės skalės balais vertinami M1 aukšto kiekvienos rūšies medžiai, paskui – M2 aukšto, krūmų (K), žolių ir krūmokšnių (Ž–K), samanų ir kerpių (S–K) aukštų augalai.
Rūšių pastovumo bendrijoje lentelė sudaroma visas rūšis, jų dalyvavimo dydžio ir pastovumo laukeliuose rodiklius išdėstant pastovumo klasės mažėjimo tvarka, t. y. nuo V pastovumo klasės iki I pastovumo klasės, o vienodo pastovumo rūšis – abėcėlės tvarka.
Charakteringos rūšys – tai rūšys, paprastai sutelktos ar bent optimaliai auga tik vieno tipo bendrijose. Atlikus originalius tyrimus charakteringos rūšys paaiškėja iš pastovumo lentelės: jų yra tarp didžiausio pastovumo rūšių. Diferencinės rūšys dažniausiai nustatomos tarp vidutinio pastovumo rūšių, jas lengviau nustatyti, kai turime daug aprašymų. Charakteringos ir diferencinės rūšys reikalingos norint nustatyti aprašytų bendrijų sintaksonominę priklausomybę.
Augalijos geobotaninių aprašymų duomenys įvairių šalių duomenų bazėse ir yra prieinami mokslininkams naudojant Turboveg programą ir jos plėtinius.
Braun-Blankė skalė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]r – individų labai mažai (iki 5 egzempliorių), dengia labai mažą plotą;
+ – individų mažai, jie dengia labai mažą plotą;
1 – individų daug, bet dengia mažą plotą arba jų mažai, o padengimas didesnis, bet < 5% (< 1/20) tiriamojo laukelio;
2 – individų labai daug arba dengia 5–25% (1/20–¼) laukelio;
3 – individų įvairiai, dengia 25–50% (¼–½) laukelio;
4 – individų įvairiai, dengia 50–75% (½–¾) laukelio;
5 – individų įvairiai, dengia > 75% (> ¾) laukelio.
Įvertinamas bendrasis kiekvieno aukšto – pirmojo ir antrojo medžių, krūmų, žolių ir krūmokšnių, samanų (žymimi atitinkamai A1, A2, B, C, D) augalų projekcinis padengimas procentais.
Reikšmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Fitosociologijos mokslas teikia žinias apie augalų bendrijų raidos pakitimus.[3] Taip pat siekiama sužinoti kokie augalai auga tam tikroje teritorijoje ir kaip išsaugoti biologinę įvairovę, kaip žmogaus veikla veikia augaliją.[4]
EUNIS (European Nature Information System) – plati duomenų apie Europos gamtą sistema; buveinių klasifikacija sudaro vieną svarbiausių šios sistemos integruotų dalių. Pagrindinis EUNIS iniciatorius ir įgyvendintojas yra Europos aplinkos agentūra (EEA – European Environment Agency), Europos Bendrijos įkurta 1994 metas. Lietuvoje pagal EUNIS buveinių klasifikaciją išskiriamos tokios buveinės:
• A Jūros buveinės
• B Pajūrio buveinės
• C Vidaus paviršinių vandens telkinių buveinės
• D Pelkių buveinės
• E Pievų ir aukštųjų žolynų buveinės
• F Viržynai ir krūmynai
• G Miškai ir kitos medžiais apaugusios teritorijos
• H Kontinentinės buveinės, padengtos nesusivėrusia augalija arba visai jos neturinčios
• I Žemės ir namų ūkyje, sodininkystėje nuolat naudojamos (arba neseniai naudotos) buveinės
• J Statiniai, pramonės ir kitos dirbtinės buveinės
• X Buveinių kompleksai.[5]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Работнов Т.А. 1970–1979 годы. Фитоценология. В кн .: Большая Советская Энциклопедия, 3-е изд.
- ↑ 2,0 2,1 Tupčiauskaitė J., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. – Vilnius.
- ↑ Fitosociologija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ Uogintas D., Rašomavičius V. 2020: Impact of Short-Term Abandonment on the Structure and Functions of Semi-Natural Dry Grasslands. Botanica: 26(1):40-48.
- ↑ Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., 2013. Ekosistemų praktikumas: buveinės ir jų būdingosios rūšys. – Vilnius