Keratinas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Mikroskopiniai keratino plaušeliai ląstelėje.

Keratinas – netirpus fibrilinis, daug cisteino turintis baltymas, aptinkamas gyvūnų odos viršutiniame sluoksnyje – epidermyje. Jis suteikia odai tvirtumo ir beveik visiškai nepraleidžia vandens. Ypač daug jo naguose, plaukuose, raguose ir pan.

Yra dvi šio baltymo formos – α-keratinas ir β-keratinas. α-keratinas aptinkamas žinduolių ląstelėse, o β-keratinas – paukščių ir roplių ląstelėse. α-keratinas sudarytas iš alfa spiralių, o β-keratinas iš beta lakštų, todėl yra tvirtesnis.

Žmonių keratino baltymų šeima skirstoma į minkštus epitelinius keratinus (citokeratinus) ir kietus plaukų keratinus. Plaukų keratinai grupuojami į dvi subšeimas: I tipo (rūgštinius) ir II tipo (bazinius arba neutralius).

Keratinai yra pati įvairiapusiškiausia tarpinių gijų baltymų klasė, nes ekspresuojama daugybė keratino izoformų. Šias izoformas galima suskirstyti į dvi grupes: 1) apie 10 keratinų yra saviti „tvirtiems“ epiteliniams audiniams, iš kurių susidaro nagai, plaukai ir vilna; 2) apie 20 vadinamųjų citokeratinų yra randami vidinių kūno ertmių epitelyje. Kiekvienas epitelio tipas ekspresuoja būdingą rūgštinių ir bazinių keratinų derinį.

Svarbiausia keratino gijų funkcija yra palaikyti epitelinių audinių struktūrinį vientisumą mechaniškai tvirtinant ryšius tarp ląstelių. Keratinu minta kai kurie infekcijas sukeliantys grybeliai.

Medicinoje keratinai naudojami epiteliniam vėžiui (karcinomoms) aptikti. Taip randami pažeisti audiniai ar jų sritys.