Atlantinė lašiša
| Salmo salar Apsauga: 5(Rs) – Atkurta rūšis |
|---|
 Atlantinė lašiša (Salmo salar) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Salmo salar Linnaeus, 1758 |
 Atlantinės lašišos paplitimas |
 FishBase
|
Atlantinė lašiša, arba lašiša (Salmo salar) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai.
Paplitusi Šiaurės Atlante ir gretimuose Ledjūrio rajonuose iki Karos jūros imtinai – Baltijos, Baltosios ir Barenco jūrų baseinuose.[1] Lietuvoje – Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune iki Kauno hidroelektrinės, Nemuno ir Neries intakuose – Minijoje, Veivirže, Jūroje, Šešuvyje, Dubysoje, Žeimenoje, Šventojoje (pajūrio).[2] Lietuvoje lašišos iki savo nerštaviečių gali nukeliauti virš 500 kilometrų.[3] Saugomos Bartuvos, Minijos, Šventosios ir Žeimenos ichtiologiniuose draustiniuose.[4]
Lietuvoje kaip ir Baltijos jūros regione lašišų populiacija buvo stipriai paveikta intensyvios žvejybos, mažėjančių nerštaviečių plotų ir didėjančio užterštumo.[5][6] Dėl to 1981 m. lašišos buvo įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.[5] Nuo 1998 m. prasidėjusi lašišų atkūrimo programa padėjo populiacijai atsistatyti.[5] O 2018 m., atnaujinus Lietuvos raudonąją knygą, ši rūšis buvo pripažinta atkurta ir dėl to iš naujo nebeįtraukta.[5]
Kūnas verpstės formos, iš šonų kiek suplotas. Galva nedidelė. Nugara melsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Kūno šonai su pusmėnulio formos dėmelėmis.[4] Užauga iki 1,5 m ilgio ir 45 kg masės.[4]
Suaugusios atlantinės lašišos gyvena jūroje, neršia vandeningose, šaltiniuotose upėse bei upeliuose, kuriuose jaunikliai išbūna 2–3 metus.[3] Upėse išsiritusios lašišos maitinasi daugiausia įvairiomis lervomis, skraidančiais vabzdžiais, netyčia nukritusiais į vandenį.[3] 10–15 cm[3] lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis.[3] Migracijos metu dalis rituolių žūva dėl plėšrūnų poveikio: žuvis gaudančių paukščių (kormoranų, dančiasnapių), plėšrių žuvų antpuolių (lydekų, salačių, ešerių ar kitų rūšių).[7]
Subręsta 4–5 metų,[3] būdamos 40–45 cm. Neršto metu patamsėja, apatinis žandas užsiriečia į viršų.[4] Neršia spalio–lapkričio mėnesiais gimtųjų upių rėvose, sraunumose.[1] Neršdamos ir plaukdamos link nerštaviečių nesimaitina.[3] Po neršto grįžta į jūrą. Per gyvenimą neršia 2–3 iki 4 kartų.[1] Vislumas – iki 25 tūkst. ikrelių.[1] Oranžinius ikrus užkasa nuvalytu žvyru, smulkiu gargždu, kurie vystosi apie 4 mėnesius.[3]
Kovo–balandžio mėnesiais iš jų išsirita 17–20 mm ilgio jaunikliai.[3] Jiems kiek paaugus ant šonų atsiranda pailgos tamsios dėmės, tarp jų – mažesni juodi ir raudoni taškeliai. Šios žymės pranyksta, kai žuvis pasiekia 10–15 cm ilgį.[3] Šią stadiją pasiekusi lašiša vadinama rituoliu.[3]
-
Mailius -
Jaunikliai -
Rituoliai
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 „Salmo salar, Atlantic salmon“. www.fishbase.in. Nuoroda tikrinta 2021-11-29.
- ↑ „Lašišų ir Šlakių populiacijos būklė Lietuvoje“. Velkiavimas.lt. 2016-04-03. Nuoroda tikrinta 2021-11-29.
- ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 „Lietuvoje gyvena vienos didžiausių pasaulyje lašišų“. LRT. 2021-11-17. Nuoroda tikrinta 2021-11-29.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Lašišos. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-11-28.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Užtvankų reikšmės žuvų migracijai ir Lietuvos situacijos analizė 2020. Nuoroda tikrinta 2021-11-29.
- ↑ LaMere, Kelsey; Mäntyniemi, Samu; Haapasaari, Päivi (2020-10-10). „The effects of climate change on Baltic salmon: Framing the problem in collaboration with expert stakeholders“. Science of The Total Environment. 738: 140068. doi:10.1016/j.scitotenv.2020.140068. ISSN 0048-9697.
- ↑ „Iš lašišinių žuvų gyvenimo: kas tie rituoliai?“. 15min. Nuoroda tikrinta 2021-11-29.
