Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartis | |||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Lietuvos nepriklausomybės kovos | |||||||||||
 Sutartimi nustatyta rytinė siena, Lietuvai pripažintas Gardinas ir kitos etninės žemės | |||||||||||
| |||||||||||
Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, pasirašyta 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje. Šios sutarties originalas, priklausantis Lietuvai, kartu su kitomis tarpukario Lietuvos tarptautinėmis sutartimis, 2021 m. buvo rastas Kanadoje ir perduotas Lietuvos centriniam valstybės archyvui.[1]
Situacija iki sutarties
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1919 m. pabaigoje, po sėkmingos karinės kampanijos, kurios metu Lietuvos kariuomenė išvijo Raudonają armiją iš rytų Lietuvos – atkovojo Ukmergę, Panevėžį, Uteną, Zarasus ir nustūmė priešą už Dauguvos, prasidėjo Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos derybos. Geopolitinė situacija Lietuvai buvo susiklosčiusi gan palankiai – bolševikų valdžiai reikėjo žūtbūt trumpinti fronto liniją ir užsitikrinti, kad per Lietuvą negalėtų keliauti jokia kitos valstybės (Lenkijos, Vokietijos…) kariuomenė, tačiau situaciją komplikavo, bet kartu ir skubino prasidėjusi lenkų kariuomenės invazija į Vilniaus kraštą. Taigi, Rusija tuo metu tapo suinteresuota taikos sutartimi ir gera kaimynyste.
1919 m. rugsėjo 11 d. Sovietų Rusijos užsienio reikalų komisaras Georgijus Čičerinas atsiuntė Lietuvos vyriausybei notą, siūlydamas pradėti taikos derybas ir pripažindamas Lietuvą de facto. Lietuvos vyriausybė laukė progos pradėti taikos derybas tada, kai Sovietų Rusija dėl susidariusios karinės-politinės padėties labiausiai tuo bus suinteresuota. Todėl Lietuvos užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras tik 1920 m. kovo 31 d. atsakė į G. Čičerino notą, nustatydamas išankstines sąlygas taikos deryboms, būtent: Sovietų Rusija turi pripažinti Lietuvos nepriklausomybę etnografinėse sienose – Vilniaus, Kauno, Suvalkų ir Gardino gubernijose. 1920 m. balandžio 3 d. Sovietų Rusijos atsakymas į A. Voldemaro notą užtikrino, kad Sovietų Rusija yra ištikima tautų apsisprendimo principui, todėl ir Lietuvos sienoms nustatyti taikys etnografinį principą. Sovietų Rusija siūlė nedelsiant, jau balandžio 15 d. pradėti derybas Maskvoje. Lietuvos vyriausybė antroje notoje dar patikslino, ar Maskva pripažįsta Vilnių ir Gardiną Lietuvai. Gavusi teigiamą atsakymą, Lietuvos delegacija sutiko taikos derybas pradėti 1920 m. gegužės 7 dieną. Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos derybos truko du su viršum mėnesių ir nebuvo lengvos. Reikėjo sureguliuoti daug painių turtinių, finansinių, piliečių teisių, sienų ir kitų klausimų.[2]
Derybos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Derybas vedė abiejų šalių įgaliotieji atstovai. Lietuvos delegaciją sudarė: pirmininkas Tomas Naruševičius, nariai Petras Klimas, Simonas Rozenbaumas, Juozas Vailokaitis ir Vytautas Račkauskas. Sovietų Rusijai atstovavo delegacijos pirmininkas A. Joffe, nariai – J. Marchlevskij ir L. Obolenskij. Šių atstovų parašais ir sutvirtinta taikos sutartis. Vladimiro Lenino plunksnai priklauso pirmasis taikos derybų sutarties punktas, kurį Lietuvos delegacija gavo Kremliaus antspaudu pažymėtame voke. Šiuo punktu Sovietų Rusija pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe ir visiems laikams atsisakė Rusijos suverenių teisių į Lietuvos teritoriją ir jos gyventojus. Derybų metu 1920 m. birželio 30 d. buvo pasirašyta Lietuvos piliečių grąžinimo sutartis.
Lietuvos piliečiai (išskyrus caro valdininkus, tarnavusius Lietuvoje) galėjo grįždami parsigabenti savo turtą, bet Sovietų Rusijos delegacija pasiekė, kad į susitarimą tarp draudžiamų išvežti daiktų būtų įtraukti automobiliai, rogės ir karietos, tad daugelis pabėgėlių grįžo tik su turtu, kurį galėjo panešti. Sunkiausiai sekėsi susitarti dėl sienų ir turtinių santykių. Lietuvos delegacija, svarstant sienų klausimą, rėmėsi istoriniais, etnografiniais bei religiniais motyvais. Įklimpus diskusijoje dėl sienų, Lietuvos užsienio reikalų ministerija net svarstė klausimą dėl Lietuvos delegacijos atšaukimo iš Maskvos, siekiant pajudinti derybas iš mirties taško. Deja, įvykiai Rusijos-Lenkijos fronte vertė skubiai ieškoti susitarimo ypač Vilniaus klausimu. Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos sienų, Lietuvos delegacija sutiko su Sovietų Rusijos delegacijos pasiūlytąja sienos linija, kuri pakankamai atitiko lietuvių tautos interesus.
Derybų metu buvo sudaryta speciali komisija, kuri visus Rusijos valdžios nuostolius Lietuvai įvertino 1 224 mln. litų. Lietuvos delegacija reikalavo proporcingos jos teritorijai Rusijos aukso dalies, prekybos ir karo laivyno, atitinkamo skaičiaus geležinkelio vagonų ir garvežių, taip pat sugrąžinti iš Lietuvos išvežtą turtą – Rusijos bankuose esančius Lietuvos piliečių indėlius (13 mln. aukso rublių), išpirkti Lietuvos gyventojų turimus rublius ir apginkluoti vieną armijos korpusą. Maskva pripažino, kad nuo 1914 m. rugpjūčio 1 d. išvežtas turtas, archyvai, Lietuvos Metrika, brangenybės ir kt. priklauso Lietuvos valstybei ir įsipareigojo tuos turtus sugrąžinti. Sovietų Rusija atleido Lietuvą nuo Rusijos imperijos valstybinių skolų, o karo nuostoliams atlyginti paskyrė 100 tūkst. dešimtinių miško ir 3 mln. aukso rublių. Antra sutarties dalimi buvo numatyta, kad konkrečios Lietuvos ir Lenkijos sienos demarkacija − tik jų abiejų reikalas.
Sutarties sąlygos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šia sutartimi Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.
Pasirašytos sutarties realus turinys ir ratifikacija priklausė nuo išorinių faktorių, turėjusių lemiamą įtaką formuluojant sutarties punktus. Raudonajai armija sėkmingai puolant vakarų fronte, V. Leninas liepos 10 d. gavo delegacijos nario J. Marchlevskio pranešimą, kad taikos sutartis su Lietuva jau prarado prasmę. Tačiau V. Leninas tos minties nepalaikė ir liepos 12 d. sutartis buvo pasirašyta. O liepos 14 d., sulaužydama taikos sutartį, Raudonoji armija užėmė Vilnių ir tęsė puolimą Varšuvos kryptimi. Rugpjūčio 6 d. Lietuvos ir Sovietų Rusijos atstovai pasirašė papildomą susitarimą, pagal kurį Vilnius iki rugsėjo 1 d. turėjo būti perduotas Lietuvai. Rugsėjo pradžioje į Vilnių atvyko Sovietų Rusijos pasiuntinys T. Akselrodas ir įteikė Lietuvos vyriausybei 3 mln. rublių vertės aukso lydinius. Šį žingsnį paskatino pralaimėtas Raudonosios armijos mūšis prie Vyslos, po kurio Lenkijos kariuomenė perėjo į kontrpuolimą. Todėl Sovietų Rusijai nebeliko nieko kito kaip vykdyti rugpjūčio 6 d. susitarimą. Raudonoji armija iš Vilniaus atsitraukė 1920 m. rugsėjo 26 d., bet spalio 9 d. Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenės daliniai.
Praėjus dviem dienoms po sutarties pasirašymo liepos 14 d., Sovietų Rusija išstūmė Lenkijos kariuomenę iš Vilniaus, taip įvykdydama Antantės valstybių sprendimą grąžinti Vilnių ir rytines žemes Lietuvai, atsitraukiant už vadinamosios Kerzono linijos, todėl liepos 15 d., Lietuvos kariuomenei įžengus į Vilnių, Lietuvos daliniai Vilniuje rado Raudonąją armiją. Diplomatiniais kanalais buvo susitarta, kad Raudonoji armija trimis etapais perleis Vilniaus kraštą.
1920 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas ratifikavo Lietuvos ir Tarybų Rusijos taikos sutartį, tačiau Lietuvai nepavyko įsitvirtinti Rytų Lietuvoje ne tik de jure, bet ir de facto. Vilniuje tebuvo 3 Lietuvos armijos batalionai.
Valstybės sienos linija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Valstybės sienų linija nebuvo iki galo nubrėžta nuo pat Veimaro respublikos iki Latvijos ir sutartis nurodė kad Lietuva ir Lenkija pačios turi nustatyti savo valstybinę sieną ruože nuo Veimaro respublikos iki sutartyje nubrėžtosios linijos, kuri prasidėjo nuo ten kur Gorodniankos upė įteka į Bebro upę. Lietuvos valstybės siūlyta linija Lenkijai buvo siena, kuri prasideda nuo Veimaro respublikos sienos ir eina buvusia Suvalkų gubernijos ir Lomžos gubernijos sienos riba, kuri prasideda ties Pžepiorkos ežero rytine pakrante tada eina į rytus pro Tobylkos kaimo pietų šoną, tada pro Barščių kaimo šiaurinį šoną, toliau pro Krošuvkos kaimo šiaurinį šoną, Bargluvkos kaimo pietinį šoną ir tada sienos linija eina į rytus iki Augustavo kanalo. Toliau siena eina į pietus Augustavo kanalu iki šio susijungimo su Mėtos upe. Toliau į pietus Mėtos upe iki šios santakos su Bebro upe. Toliau sienos linija eina Bebro upe į šiaurės rytus iki tos vietos, kur Gorodniankos upė įteka į Bebro upę, tolumo apie 2 varstus (2,1 km) į rytus nuo Čarnaliaso kaimo. Tik nuo šios vietos iki Latvijos sienos buvo nubrėžta valstybinė sienos linija tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos. Toliau siena eina Gorodniankos upe tarp Chmelnikų ir Chmeluvkos kaimų, tada tarp Levkų ir Olšos kaimų. Nuo ten sausuma į Veselavo kaimo pietų šoną, nuo ten bevardžiu Kamenos upės intaku iki tos vietos, kur tasis intakas įteka į minėtąją Kamenos upę tolumo apie varstą nuo Veselavo kaimo. Toliau Kamenos upės tėkme aukštyn tolumo apie varstą. Nuo ten sausuma link Nerastnaja kaimo ligi pat bevardžio Sidros upės intako versmių, toliau tuo intaku iki jo santakos su Sidros upe, tolumo apie varstą nuo Siderkos kaimo. Nuo ten Sidros upės tėkme tarp Šeštakų ir Siderkos kaimų, pro Sidros miestelį. Toliau tarp Jurašių ir Ogorodnikų kaimų, pro Beniašių ir Litvinkų kaimus. Toliau tarp Zveranų ir Timanių kaimų iki Lovčikų kaimo, nuo ten sausuma į Valkušių kaimo pietų šoną, nuo ten į Čupranavo kaimo šiaurės šoną. Toliau į aukštumą, kurioje stovi trigonometrinis punktas (108,0), tolumo apie varstą į pietus nuo Navodielių kaimo. Toliau į Tolčių sodybų šiaurės šoną tolumo maždaug varstas į šiaurę nuo jų. Ties šiuo tašku siena pasiekia dabartinę Lenkijos ir Gudijos valstybinę sieną.
Nuo ten į Dubavosios kaimo pietų šoną, toliau Induros upe, pro Luškių kaimą, pro Induros miestelį, pro Prokapavičių kaimą, pro Bieliavo kaimą. Toliau Lašos upe pro Bebrauninkų kaimą ir toliau šita upe iki jos santakos su Svisločim. Toliau Svisločies upe iki jos santakos su Nemunu, nuo ten Nemunu ligi Berezinos (Beržūnos) upės žiočių. Toliau Beržūnos, Isločies ir Voložinkos upėmis, Voložino miesto vakarų šonu, Brilkų, Burlokų (Burmokų) ir Polikščiauščiznos kaimų šiaurės šonu. Nuo ten į šiaurės rytus Mielašių ir Gintauščiznos (Menžikauščiznos) kaimų rytų šonu tolumo apie varstą nuo jų. Toliau į šiaurės rytus į Cholchlo miesto vakarų šoną tolumo apie varstą nuo jo. Toliau Suchanarovščiznos kaimo vakarų šonu tolumo apie varstą nuo jo. Nuo ten siena pasuka į šiaurės rytus į Berezovcų kaimo vakarų šoną tolumo nuo jo apie vieną varstą. Toliau į šiaurės rytus Vaskaučių kaimo vakarų šonu, nuo ten Lialkovščiznos kaimo vakarų šonu tolumo apie vieną varstą nuo jo. Nuo ten pasuka į šiaurę, į Kuliauščiznos kaimo vakarų šoną ir nuo ten į šiaurę tarp Drenių ir Žerlokų kaimų. Nuo ten į šiaurės vakarus Garavinos kaimo rytų šonu ir Adomavičių kaimo vakarų šonu. Toliau į Mislevičių kaimo rytų šoną, toliau Buchovščiznos kaimo rytų šonu į Molodečnos stotį, kurią perkerta taip, kad geležinkelio Vilniaus-Molodečnos-Lydos linija lieka Lietuvos teritorijoje, o geležinkelio Vileikos-Molodečnos-Minsko linija Sovietų Rusijos teritorijoje. Nuo ten Buchovkos upe iki jos santakos su Uša, ta upe iki Ušos kaimo. Nuo ten pasuka į šiaurės rytus ir eina sausuma Slobodkos, Dolgosios, Prentos kaimų vakarų šonu. Nuo ten Naročies upe ir prie Čeremščicos kaimo tolumo apie varstą nuo jo pasuka į šiaurę ir eina Bliados ežero rytų šonu, tolumo apie varstą nuo jo eina į šiaurę per Miastros ežerą ir išėjusi iš šio ežero sausuma tarp Pikolčių kaimo iš vakarų šono ir Minčiakių kaimo iš rytų šono. Toliau į šiaurę ir Voločako kaimo vakarų šonu tolumo apie varstą nuo jo. Nuo ten į šiaurę per Medžiolo ežerą į Pšegrodo kaimo vakarų šoną tolumo maždaug vienas varstas nuo jo. Nuo ten į Medžiolos upės versmes ir ta upele iki jos santakos su Dysna. Nuo ten siena eina sausuma į šiaurės rytus į Baravosios kaimo vakarų šoną tolumo maždaug varstas nuo jo. Toliau į šiaurės rytus per Mykoliškių ežerą. Toliau Niščiankos upe iki Oziraičių ežero paralelės, į Repiščios vienasėdžio vakarų šoną, į Zamošies vakarų šoną, Žalvos ežerą, Žalvos upe per Drivėtų ežerą į Ceno (Cno) ir Nespižos ežerą. Toliau į šiaurę per Niedriavo ežerą ir nuo šio ežero Drujos upe ligi ji perkerta Kauno gubernijos ir Vilniaus gubernijos sieną ir toliau į Dauguvos upę ties Šafranavo palivarku ir pasiekia Latvijos sieną.[3]
Vilniaus krašto praradimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose Lietuvos ir Lenkijos įgaliotosios delegacijos pasirašė paliaubų sutartį, kuri turėjo įsigalioti spalio 10 d. Ja tarp abiejų valstybių buvo nustatyta demarkacinė linija, pagal kurią Vilnius teko Lietuvai.
1920 m. spalio 9 d. generolas Liucjanas Želigovskis, neviešai pritariant Lenkijos vyriausybei, grubiai paminant tarptautinę teisę, inscenizavo lenkų karių bei Vilniaus krašto gyventojų maištą ir staigiu puolimu užėmė Vilnių, kur įkūrė Vidurio Lietuvos valstybę. 1922 metais Vidurio Lietuva prijungta prie Lenkijos. Lietuvos sostinė ir etninė Rytų Lietuvos teritorija išbuvo lenkų valdžioje iki 1939 m. rugsėjo. Iki tada ten vyko polonizacijos – priverstinio lenkinimo procesai.
Dalies Vilniaus krašto atgavimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tarybų Sąjunga 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos–TSRS sutartimi perdavė mažesnę Vilniaus krašto dalį Lietuvai: 6909 km² teritoriją su 490000 gyventojų. Jau kitą dieną Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, organizuota didžiulė Vilniaus grįžimo džiaugsmo šventė, kurioje dalyvavo tūkstančiai žmonių. Po sutarties su Lietuva pasirašymo Vilnių apiplėšė sovietai. Jie demontavo ir išvežė į Minską didelę dalį radijo aparatų, popieriaus, konservų, aliejaus fabrikų, radijo stoties įrengimų, klinikų aparatūros, geležinkelio linijose stovėjusių elektros stotelių, įstaigų baldų, svarbesnių archyvų fondus bei struktūrų dokumentus, vertingesnes bibliotekų knygas, maisto atsargas. Vilnius tiesiogine žodžio prasme atsidūrė ant bado slenksčio. Kaune buvo įkurtas Vyriausiasis komitetas Vilniaus kraštui remti, kuris turėjo organizuoti paramos teikimą ir paskirstymą. Tūkstantines sumas ir savo produkciją komitetui aukojo stambiausios Lietuvos Respublikos įmonės, akciją taip pat parėmė ir visuomenė. Vienas pagrindinių uždavinių teko Lietuvos kariuomenei, kuri turėjo perimti naujos valstybinės sienos su SSRS apsaugą, įžengti į Vilnių ir visame krašte atkurti tvarką ir saugumą. Šiam tikslui įgyvendinti iš įvairių kariuomenės dalinių buvo suformuota Vilniaus rinktinė, kurios vadu 1939 m. spalio 12 d. paskirtas Lietuvos Respublikos kariuomenės 1-osios pėstininkų divizijos vadas divizijos generolas Vincas Vitkauskas. Vilniaus rinktinės pagrindą sudarė:
- 1-asis pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino pulkas su 1-ojo artilerijos pulko viena artilerijos grupe,
- 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulkas be vieno bataliono su 1-ojo artilerijos pulko viena baterija,
- vienas 9-ojo pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulko batalionas,
- 3-asis dragūnų Geležinio Vilko pulkas su viena raitąja baterija,
- 6 lengvųjų tankų būriai,
- viena motorizuota inžinerijos kuopa,
- 2-asis ulonų Lietuvos Kunigaikštienės Birutės pulkas su viena raitąja baterija be Vilkaviškyje dislokuoto eskadrono,
- 5-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulko vienas batalionas,
- 4-ojo pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko vienas batalionas,
- 3-ojo artilerijos pulko viena baterija,
- 3-ojo pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto Didžiojo pulko vienas batalionas,
- Vilniaus komendantūra.
Tikėtasi, kad žygiuojantiems kariuomenės daliniams gali pasipriešinti Lenkijos kariuomenės likučiai, todėl nurodyta imtis visų atsargumo ir saugumo priemonių. 1939 m. spalio 18 d. buvo išleistas specialus kariuomenės vado įsakymas, pasirašytas brigados generolo Stasio Raštikio ir kariuomenės štabo viršininko divizijos generolo Stasio Pundzevičiaus, su kuriuo turėjo būti supažindinti visi Vilniaus rinktinės kariai prieš pradėdami žygį į Vilnių. Iš karininkų reikalauta organizuotumo, karių tvarkos palaikymo. Per žygį buvo draudžiamas alkoholinių gėrimų vartojimas. Oficialios žengimo per demarkacinę liniją iškilmės buvo Ukmergės-Širvintų voros ruože. 1939 m. spalio 28 d. 12 val. 15 min. iš trijų miesto pusių į Vilnių įžengė Vilniaus rinktinė. Spalio 29 d., sekmadienį Gedimino kalno pilies bokšte įvyko iškilmingas Lietuvos Respublikos tautinės vėliavos pakėlimas, Aušros vartų koplyčioje po 19-os metų pertraukos buvo aukojamos Mišios lietuvių kalba, o iškilmės baigtos Vilniaus įgulos paradu, kuriam vadovavo generalinio štabo pulkininkas Antanas Breimelis, taip pat Rasų kapinėse pagerbti žuvę ir ten palaidoti Nepriklausomybės kovų dalyviai. Vilniaus mieste ir visame krašte imta kurti Lietuvos Respublikos valdžios institucijas. Vilniue įsikūrė Finansų, Žemės ūkio, Švietimo, Vidaus reikalų ministerijų bei Sveikatos apsaugos, Spaudos ir draugijų departamentų įgaliotiniai. 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos 7-oji sesija nutarė Lietuvos TSR perduoti tą Baltarusijos TSR teritorijos dalį, kurioje gyventojų daugumą sudarė lietuviai. Lapkričio 6 d. prie Lietuvos prijungta dar apie 2600 km², Vilniaus krašto teritorija padidėjo iki 9546 km², kurioje tuo metu gyveno 565.400 gyv.
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Lietuvos kariuomenė pakeliui į Vilnių 1939 m. spalio 26 d. -
1939 m. spalio 27 d. pasienio policijos karininkams perpjovus pasienio užkardą prasidėjo kariuomenės žygis į Vilnių -
Vilniaus gyventojai sveikina Lietuvos karius -
Lietuvos kariuomenės paradas Gedimino prospekte
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Antanavičius, Ugnius. Kanadoje laimingo atsitiktinumo dėka rastas 1920 m. Lietuvos sutarties su Sovietų Rusija originalas. 15min.lt
- ↑ Lietuvos „Žinijos“ draugija. Lietuvos taikos sutartis su Rusija 1920 m. liepos mėn. 12 d., 4-7 psl., 1990 m., Vilnius.
- ↑ Lietuvos „Žinijos“ draugija. Lietuvos taikos sutartis su Rusija 1920 m. liepos mėn. 12 d., 10-11 psl., 1990 m., Vilnius
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- A. Šapoka. Lietuvos istorija.
- Prof. J. Vaičenonis. Vilniaus atgavimas 1939. Lietuvos istorija. Leidykla „Šviesa", 2012
- Lietuvos Taikos Sutartis su Rusija // „Vyriausybės žinios“, 1920-11-30, nr. 53, psl. 1–11.
