Pereiti prie turinio

Bagano karalystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Pagano karalystė)
mjan. ပုဂံခေတ်
Pagano karalystė
Karalystė

 

 

849 – 1297
 

 

 

Location of Pagano dinastija
Location of Pagano dinastija
Pagano imperijos valdos apie 1210 m.
Valdant Sithu Antrajam. Birmos kronikos tiap pat priskiria Kengtungą ir Čiang Mają. Pagrindinės valstybės žemės nusplalvintos tamsiai geltonai, periferinės žemės — gelsvai.
Sostinė Baganas (849–1297 m.)
Religija Teravados budizmas, mahajanos budizmas, induizmas, animizmas
Valdymo forma Monarchija
Karalius
 1044–1077 Anavrahta
 1084–1112 Kiansitha
 1112–1167 Sithu I
 1174–1211 Sithu II
 1256–1287 Narathihapate
Era Viduramžiai
 - Mjanmų kalendoriaus pradžia 640 m. kovo 23 d.
 - Karalystės įkūrimas 849 m. gruodžio 23 d. d.
 - Pagano imperijos įkūrimas XI a. šeštasis-septintasis dešimtmečiai
 - Apogėjus 1174–1250 m.
 - Pirmoji mongolų invazija 1277–1287 m.
 - Broliai Mjinsaingai paima valdžią 1297 m. gruodžio 17 d.
 - Galutinė mongolų invazija 1300–1301 m.
Gyventojai
 - apie 1210 m. 1,5−2 mln. 
Valiuta sidabrinis kiatas

Pagano karalystė arba Bagano karalystė (mjan. ပုဂံခေတ် , (bəɡàɰ̃ kʰɪʔ), arba Bagano imperija, Pagano imperija) – pirmoji mjanmų karalystė, suvienijusi žemes, kurios vėliau sudarys dabartinio Miamaro teritoriją. Paganas Iravadžio slėnį ir jį supančias teritorijas valdė 250 m. ir šiuo laikotarpiu sudarė sąlygas mjanmų kalbos ir mjamų kultūros iškilimui, bamarų išplitimui Aukštutinėje Birmoje ir teravados budizmo sklaidai šalyje ir visoje žemyninėje Pietryčių Azijos dalyje.[1] Mjamų raštas karaliaus dvare išplito XII amžiuje.

Karalystė išaugo iš nedidelės Bagano gyvenvietės, kurią įkūrė iš Nandžao karalystės į Iravadžio slėnį atsikėlę mranmai (birmiečiai). Kunigaikštystė plėtėsi į aplinkines žemes, o XI a. šeštajame ar septintajame dešimtmetyje karalius Anvrahta įkūrė Pagano imperiją, pirmąkart į vieną politinį darinį suvienydamas Iravadžio slėnį ir aplink jį esančias sritis. Iki XII a. Anavrahtos įpėdiniai savo įtaką išplėtė iki pat šiaurinės Malakos pusiasalio dalies pietuose, maždaug iki Salvino upės rytuose, į šiaurę beveik iki dabartinės Kinijos sienos ir iki Arakano bei Čino kalvų vakaruose.[2][3] XII ir XIII amžiais Paganas, kartu su Khmerų imperija, buvo dvi pagrindinės imperijos Pietryčių Azijoje.[4]

Mjanmų kalba ir kultūra laipsniškai ėmė dominuoti viršutiniame Iravadžio slėnyje ir jau XII a. į antrą planą nustūmė piu, monų ir palių kalbas. Teravados budizmas ėmė iš lėto plisti ir rasti pasekėjų kaimuose, nors vadžrajana, mahajana, brahmanizmas ir animizmas išliko praktikuojami ir įsitvirtinę visuose visuomenės sluoksniuose. Pagano valdovai valdė daugiau nei 10 000 budistinių šventyklų, iš kurių iki šių laikų išliko apie 2000. Turtingieji aukodavo šventikams žemių, kurios būdavo atleistos nuo mokesčių.[5]

Pagano valdžiai būdinga vadinamasis mandalos politinis modelis. Jos bruožas – suverenas turi tiesoginę valdžią pagrindinėse žemėse (pji, pažodžiui „šalis“, mjan. ပြည် ), o toliau esančias žemes valdo kaip duokles mokančius vasalus (nainnjan, pažodžiui „užkariautos žemės“, mjan. နိုင်ငံ ). Tai reiškė, kad monarcho galia laipsniškai silpnėjo tolstant nuo sostinės.[6][7] Visos žemės buvo administruojamos trimis lygiais: taing (mjan. တိုင်း , provincijos), mio (mjan. မြို့ , miesto), and yva (mjan. ရွာ , kaimo) su karališku dvaru viduruje. Karalystę sudarė bent 14 taingų.[8]

Karalystės galia ėmė menkti XIII a. Tam įtakos turėjo nuolat augantis mokesčių nemokančių budistinių šventyklų turtas, kas XIII a. pab. apsunkino lėšų surinkimą valstybės iždui. Tai paaštrino nesutarimus šalies viduje ir padarė imperiją pažeidžiamesnę išorės grėsmėms. Taip 1287 m. po antrojo mongolų antpuolio karalystė suskilo ir politinė fragmentacija išliko iki XVI a.[9][10]

Žemiau pateiktas Bagano valdovų sąrašas, remiantis dviem kronikomis: konbaunų kronika, pavadinimu Hmannan Jazavin, ir anksčiausia mjanmų kronika, Zatadoubon Jazavin.

Monarcho vardas Valdymo metai, anot Hmannan Jazavin šaltiniais Valdymo metai, remiantis Zatadoubon Jazavin šaltiniais Giminystės ryšiai
Pjinbja 846–878 / 874–906 846–876
Tanetas 878–906 / 906–934 876–904 Sūnus
Sale Ngahkve 906–915 / 934–943 904–934 Valdžią uzurpavo
Theinhko 915–931 / 943–959 934–956 Sūnus
Njaungu Savrahanas 931–964 / 959–992 956–1001 Valdžią uzurpavo
Kunhsav Kiaunghpju 964–986 / 992–1014 1001–1021 Taneto sūnus
Kjiso 986–992 / 1014–1020 1021–1038 Njaungu Savrahano sūnus
Sokate 992–1017 / 1020–1044 1038–1044 Brolis
Anavrahta 1017–1059 / 1044–1086 1044–1077 Kunhsav Kiaunghpju sūnus
  1. Lieberman 2003: 88–123
  2. Lieberman 2003: 90–91, 94
  3. Aung-Thwin 1985: 197
  4. Lieberman 2003: 24
  5. Lieberman 2003: 92–97
  6. Aung-Thwin 1985: 99–101
  7. Lieberman 2003: 112–113
  8. Aung-Thwin 1985: 104–105
  9. Lieberman 2003: 119–120
  10. Htin Aung 1967: 63–65
  • Aung-Thwin, Michael (1985). Pagan: The Origins of Modern Burma. Honolulu: Havajų universiteto leidykla. ISBN 0-8248-0960-2.
  • Htin Aung, Maung (1967). A History of Burma. New York and London: Cambridge University Press.
  • Lieberman, Victor B. (2003). Strange Parallels: Southeast Asia in Global Context, c. 800–1830, volume 1, Integration on the Mainland. Kembridžo universiteto leidykla. ISBN 978-0-521-80496-7.