Panopticizmas

Jeremy Bentham apskrito kalėjimo piešinys 1791 m.

Panoptizmas (arba panopticizmas) – prancūzų filosofo Michael Foucault knygoje „Disciplinuoti ir bausti“ iškelta socialinė teorija. Panoptikonas – eksperimentinė galios laboratorija, kurioje bandoma perauklėti elgesį – Foucault panoptikoną matė kaip disciplininės stebimos visuomenės simbolį.

Istorija

Jeremy Bentham aprašė panoptikoną kaip apskritą pastatą su aptvertu stebėjimo bokštu viduryje. Kalėjimo sienoje būtų įrengtos kameros. Toks dizainas suteikia daugiau saugumo dėl didesnės galimybės stebėti kalinius. Saulės šviesos apšviestose kamerose esantys asmenys galėtų būti lengvai identifikuojami „nematomo“ sargo bokšte. Vienas kito kaliniai matyti negalėtų dėl skiriančių sienų. Kadangi bokštas skleistų šviesą, kaliniai niekada nematytų ar yra stebimi, todėl tokia disciplina yra labiau pasyvi, nei aktyvi. Panoptikono idėja dažniausiai asocijuojama su kalėjimu, nors laisvai gali būti panaudota kitose įstaigose, reikalaujančiose stebėjimo – ligoninėse, fabrikuose ar mokyklose.

„Disciplinuoti ir bausti“

Knygoje „Disciplinuoti ir bausti“ Foucault savo idėją plėtoja naudodamasis Bentham panoptikonu, aiškindamas disciplinos mechanizmų ir disciplinos kaip galios aparato funkcijas tokio tipo kalėjimuose. Anot Foucault, visada matomas kalinys yra „informacijos objektas, o ne komunikacijos subjektas“.

Foucault duoda dar vieną „anoniminės galios“, kurią turi prižiūrėtojas, paaiškinimą: „bet kas gali ateiti į centrinį bokštą ir suprasti kaip toks stebėjimo būdas yra naudojamas“. Naudojant anoniminį pilietį kaip dalį įdiegtos stebėjimo „architektūros“, disciplininis stebėjimo mechanizmas yra decentruotas ir jo veiksmingumas padidintas.

Individualizuojant subjektus ir pastatant juos į pastovaus matomumo būseną, institucijos efektyvumas yra didžiausias. Jis garantuoja galios funkciją, net jei nėra nieko, kas tą galią tuo metu iš tiesų naudoja – panoptikonas veikia automatiškai. Foucault teigia, kad toks dizainas tinka ir laboratorijai – individualizacija ir pastovus stebėjimas leistų atlikti daugybę eksperimentų vienu metu. Panoptikonas taip pat suteikia jėgą turinčiam asmeniui galimybę permatyti žmogaus elgesį kiaurai be jokių sunkumų. Visa tai dėka genialios geometrinės pastato architektūros. Dėl struktūrinių panašumų Foucault lygina tai su kalėjimais, mokyklomis bei fabrikais.

Pavyzdžiai vėlyvajame XX ir ankstyvajame XXI amžiuose

Pagrindinės Foucault idėjos remiasi žmonių populiacijos sisteminiu rikiavimu ir kontroliavimu naudojant subtilias ir dažnai nematomas jėgas. Toks rikiavimas aiškiai matomas daugelyje modernizuoto ir skaitmenizuoto informacijos pasaulio dalių. Naujausi tobulėjimai technologijose ir stebėjimo technikose Foucault teorijas padarė dar svarbesnes, kai kalbame apie santykį tarp valstybės ir populiacijos.

Viena vertus yra stebėjimo kameros, kurios liberalioje demokratijoje veikia kaip panoptikono dalis, tačiau galima ginčytis, kad elektra paremtos technologijos yra nereikalingos Foucault aprašytuose originaliuose geometriniuose ar organiškuose disciplinos mechanizmuose. Foucault teigia, kad Jeremy Bentham sukurtas panoptikonas duoda mums modelį, kuriame gali išsivystyti savidisciplinuota visuomenė. Tokie elgesio kontrolės metodai yra būtini, jei mes norime patys valdyti save be pastovaus stebėjimo ir sekimo kiekviename savo gyvenimo aspekte. Istorikas Robert Gellately teigia, kad puikus panoptikono pavyzdys yra 1933-1945 metai Vokietijoje, kai piliečiai patys pasirinkdavo vienas kitą priduoti Gestapui.

Remiantis Foucault panoptizmu, jei neaiškūs mechanizmai gali būti efektyviai panaudoti kontroliavimui, nėra jokios reikmės aktyviam stebėtojui, rodančiam matomą jėgą (pvz., smurtą). Nuo informacijos amžiaus pradžios vyksta debatai, ar tokie mechanizmai yra tobulinami, ar akseleruojami, ar visgi tampa nebereikalingi dėl naujų technologinių tobulėjimų.

Panoptizmas ir kapitalizmas

Foucault panoptizmą prilygina kapitalizmui:

Panoptizmo disciplinavimo elementų įdomumas yra tas, kad jie bando apibūdinti jėgos taktikas, kurios išpildytų tris kriterijus: pirma – įgauti galią naudojant mažiausius įmanomus kaštus; antra – įnešti šios socialinės jėgos efektus iki maksimalaus intensyvumo ir išplėsti juos kaip įmanoma plačiau be nesėkmių; trečia – sujungti šį „ekonominį“ jėgos išaugimą su gaunamu rezultatu (edukaciniu, kariniu, industriniu arba medicininiu) iš veiklos vietų, kur panoptizmas naudojamas.

Jei ekonominis Vakarų kilimas prasidėjo su technikomis, įgalinusiomis kapitalo kaupimu, galima sakyti, kad žmonių kaupimo administravimo metodai padarė įmanomą politinį kilimą, lyginant tai su tradicinėmis, brangiomis ir smurtinėmis jėgos išraiškomis (pvz., Viduramžiuose vykdomi kankinimai, viešos egzekucijos ir pan.), kurios greitai buvo išmestos ir pakeistos nauja subtilia, apskaičiuota pavergimo technologija. Tiesa sakant, abu procesai – žmonių kaupimas ir kapitalo kaupimas net negali būti atskirti; nebūtų įmanoma išspręsti žmonių kaupimo problemos be gamybos aparato, išlaikančio ir naudojančio juos, augimo. Kapitalistinės ekonomikos augimas leido iškilti tam tikram disciplininės jėgos modalumui, kurio politinė anatomija galėtų būti naudojama įvairiausiuose politiniuose režimuose ar institucijose.

Panoptizmas ir informacinės technologijos

Knygoje „Protingų mašinų amžius“ Shoshana Zuboff pritaiko panoptiškumo teoriją technologiniame kontekste. Tęsdama Foucault ir Bentham idėjas, knygoje ji labai ryškiai apibūdina informacinį panoptikoną kaip stebėjimo ir disciplinos įrenginį, o kartais net ir kaip bausmę darbo sferoje. Informacijos panoptikonas Bentham idėją panaudoja visiškai kitokiu būdu. Jis nepriklauso nuo fizinių aspektų, tokių kaip tam tikros pastatų struktūros ar tiesus stebėjimas, kurį atlieka žmogus. Vietoje to yra kompiuteris, kuris prižiūri kiekvieną darbuotojo judesį skirdamas jam tam tikras užduotis, kurios turės būti atliktos pamainos metu. Darbuotojui skiriamas tam tikras laikas atlikti užduotį priklausomai nuo jos sudėtingumo - visa tai stebi kompiuteris. Pagal gautus duomenis prižiūrėtojas gali matyti kaip gerai darbuotojas dirba ir prireikus imtis veiksmų.

Informacinis panoptikonas gali būti apibūdinamas kaip centralizuotos galios forma, kuri naudoja informacines ir komunikacines technologijas kaip stebėjimo įrankius ir kontroliavimo mechanizmus. Kitaip nei Bentham ir Foucault aprašytas panoptikonas, kurio stebimieji neturi pasirinkimo, Zuboff knygoje teigia, kad informacinis panoptikonas yra lengviau pritaikomas dėl naudos, kurią suteikia stebimiems subjektams.

Zuboff kalba apie dvejopą informacinio panoptikono prigimtį - jo dalyviai gali būti stebimi, tačiau ir patys gali naudoti sistemą kitų subjektų sekimui. Tai itin akivaizdu daugelyje informacinių ir komunikacinių technologijų su panoptiškumo funkcija - mobiliojo ryšio telefonų naudotojai gali būti sekami (ir to nežinoti) naudojant telefono GPS technologijos galimybes, tačiau jie gali naudoti šį prietaisą, kad patys galėtų sekti kitą. Taigi, lyginant su Benthamo panoptikonu, informacinis panoptikonas yra kažkas, kur kiekvienas potencialiai yra ir kalinys, ir prižiūrėtojas.

Post-panoptizmas

Argumentai, neigiantys Foucault panoptizmo modelį, gali būti pateikiami kaip penkios tezės:

1. Panoptiško idealo pakeitimas gundymo mechanizmais;
2. Panoptiško impulso perteklius dėl akivaizdaus savistebėjimo funkcijų ;išlaikomumo, kurios iš dalies apibūdina normalų, socialų ‘vakarietišką’ subjektą
3. Panoptiško stebėjimo poreikio mažėjimas dėl simuliacijos, nuspėjimų ir veiksmų prieš faktą;
4. Sinoptikumo atėjimas;
5. Panoptiškumo nesugebėjimas sukurti subjektų, kurie būtų patikimai pasiruošę būti valdomi.

Pirmas teiginys ateina iš Zygmunt Bauman argumento, jog socialinės tvarkos principas perėjo nuo panoptizmo prie gundymo.

Antrasis teiginys kalba apie stebėjimo nebereikalingumą Facebook laikais, kai žmonės patys atiduoda informaciją savo noru. Ar panoptizmo metafora tinkama savanoriškam privatumo atidavimui?

Trečiasis post-panoptizmo argumentas kalba apie veiksmą prieš faktą, kaip rašė William Bogard:

Stebėjimas, kaip mums teigiama, yra slaptas, neįkyrus, kamufliažinis, nepatvirtintas – visi netikrumo elementai tiksliai sudėti į architektūrinį erdvių išdėstymą, kuris turėtų atnešti discipliną ir jos efektus. Galiausiai, jei tai bus vykdoma teisingai, tai prives prie paties panoptikono panaikinimo – stebėjimas kaip savo paties simuliacija. Dabar nebesvarbus greitis, kuriuo informacija kaip nugalėti priešą gaunama – kažkas gali tiesiog simuliuoti kontroliuojamą erdvę su iš anksto suprogramuotais atsakais į tikrus veiksmus – simuliacija, stebėjimas ir numatymas, tikra ir virtualu pradeda lietis į vieną.

Terminas sinoptikonas reiškia keleto stebėjimą, kurį vykdo daugelis. Tokio tipo stebėjimo pavyzdys gali būti teatras, Koliziejus ir garsenybių stebėjimas bulvarinėje spaudoje. Toks panoptiškumo apvertimas taip stipriai pasižymėjo, kad panoptiškumo metafora yra pilnai dekonstruojama.

Galiausiai penktoji tezė kalba apie savidestrukcinę panoptiškumo režimų natūrą. Stebėjimo būsenų nesėkmė matoma tokiuose įvykiuose kaip kalėjimų riaušės, beprotnamių subkultūros, ego išgyvenimai koncentracijos stovyklose ir pan.

Dobson ir Fisher savo 2007 straipsnyje duoda alternatyvų panoptizmo modelį, kartu identifikuodami tris panoptiškumo modelius. Panopcicizmas 1 – Jeremy Bentham originali panoptikono idėja, kaip ir aprašymas Foucault knygoje „Disciplinuoti ir bausti“. Panoptizmas 2 – Orveliškas „didysis brolis“. Panoptizmas 3 – aukštosios technologijos, skirtos žmonių sekimui, atsiradusos XXI amžiuje. Geografinės informacijos sistemos, tokios kaip GPS, RFID (radio bangomis veikiančios identifikacijos kortelės) ir pan. Panoptizmas 3 taip pat atpažįstamas savo kaštais:

Panoptizmas 3 yra nebrangus, efektyvus ir prieinamas visiems, kas nori. Pirminė kaina ir mėnesinis aptarnavimo mokestis yra lygus mobiliojo ryšio sąskaitų dydžiui. Per mažiau, nei 5 metus pastovaus vieno žmogaus sekimo kaina nukrito nuo kelių šimtų tūkstančių dolerių per metus iki 500 dolerių per metus. Anksčiau prieinama dažniausiai tik valstybinio saugumo atvejais, dabar apsauga prieinama norintiems susekti sutuoktinį, vaiką, tėvą, darbuotoją, kaimyną ar nepažįstamą.

Kornelio universiteto profesorius ir informacijos teoretikas Branden Hookway pristatė panspektrono konceptą 2000-aisiais: panoptikono evoliucija iki tokio lygio, kad net nebėra stebėjimo objekto, kadangi visi ir viskas yra stebima.