Sintautų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Kitos reikšmės – Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.

54°52′49″š. pl. 22°59′37″r. ilg. / 54.880209°š. pl. 22.993538°r. ilg. / 54.880209; 22.993538

Sintautų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Vyskupija	Vilkaviškio
Dekanatas	Šakių
Savivaldybė	Šakių rajonas
Gyvenvietė	Sintautai
Adresas	P. Vaičaičio g. 37
Statybinė medžiaga	mūras
Pastatyta (įrengta)	neoromanika
Stilius	1995 m.

Sintautų Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia – bažnyčia, stovinti Sintautų miestelyje, 8 km į pietvakarius nuo Šakių, 0,5 km į pietryčius nuo kelio 138 Vilkaviškis–Kudirkos Naumiestis–Šakiai , Pentos II (Novos upės baseino) dešiniajame krante. Šalia jos stovi buvusi laikinoji bažnyčia, kurioje įrengtas Antano Tatarės muziejus, kartais naudojama kaip šarvojimo salė. Sintautų parapijai priklauso Valakbūdžio Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia.

Istorija

Veliuonos valdytojas Albertas Radvila 1641 m. pastatė koplyčią. Ją retkarčiais aptarnaudavo Naumiesčio karmelitai. Apie 1685 m. paskirtas nuolatinis kunigas, 1697 m. pradėtos rašyti metrikų knygos. 1703 m. minima maža bažnyčia, apipuvusiomis grindimis.

1788 m. ji sudegė, tais pačiais metais pastatyta nauja. Ją 1800 m. konsekravo Vygrių vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius; įkurta parapija. Sudargo klebonas Petras Jucevičius 1822 m. paskyrė bažnyčiai 15 000 auksinų. XIX a. pirmojoje pusėje veikė parapinė mokykla. Sintautuose 1855–1863 m. klebonavo rašytojas Antanas Tatarė (1805–1889). Jis sutvarkė parapijos trobesius, apie 1860 m. suremontavo bažnyčią, įrengė 3 altorius, varpinę, nutapė paveikslų, nupirko varpą. A. Tatarė už 1863 m. sukilimo rėmimą ištremtas į Penzos guberniją. Amnestuotas be teisės grįžti į Lietuvą.

Bažnyčia 1907 m. sudegė. Nesulaukus valdžios leidimo, pradėta statyti laikina. Policija mėgino uždaryti be leidimo statomą maldyklą, tačiau gyventojai pasipriešino. Laikinoje bažnyčioje 1908–1909 m. neleista laikyti pamaldų (laikytos Sintautų kapinių koplyčioje). 1907 m. įsikūręs „Žiburio“ draugijos skyrius įsteigė biblioteką - skaityklą.

1909 m. pradėtos degti plytos naujai mūrinei bažnyčiai.

1913 m. pašventintas jos kertinis akmuo. Statybą sutrukdė karas. Kunigo Stanaičio rūpesčiu 1918–1922 m. bažnyčia pastatyta (pirmos pamaldos laikytos 1922 m. gruodžio 8 d.). 1920 m. įsikūrė pavasarininkų kuopa. 1944 m. rugpjūčio 13 d. vokiečių artilerija bažnyčią padegė ir stipriai apgriovė. Po Antrojo pasaulinio karo Sintautų klebonas Jonas Damijonaitis (1901–1949) areštuotas ir kalintas, mirė Vilniaus kalėjime.

Sovietmečiu Sintautų bažnyčią siekta nugriauti, tačiau pasipriešinus parapijiečiams, griovimo darbai sustabdyti. 1956–1957 m. Jurgis Banevičius parengė atstatymo projektą, tačiau 1961 m. pastatas iš parapijiečių atimtas ir vėliau perduotas Sintautų kolūkiui. Prasidėjus Atgimimui, bažnyčia grąžinta parapijiečiams.

Laikinoji bažnyčia 1950 m. įrengta parapijos namuose. Joje pamaldos vyko, kol nebuvo atstatyta mūrinė bažnyčia. Administratorius kunigas Antanas Maskeliūnas po 1971 m. ją suremontavo, 1977 m. pristatė bokštą, įvedė šildymą. 1989 m. gautas leidimas atstatyti mūrinę bažnyčią. 1990 m. kovo mėn. prelato Antano Maskeliūno iniciatyva pradėti bažnyčios atstatymo darbai. 1995 m. rugpjūčio 26 d. pašventinta atstatytoji bažnyčia.

Architektūra

Bažnyčia dvibokštė. Bokštai 48,7 m aukščio: 26 m mūro, virš jų 20 m smailės ir po 2,7 m aukščio kryžiai. Sumūryta iš plytų, baltai nutinkuota. Bažnyčios eksterjeras darnių modernizuotų neoromaninių formų.^[1] Pastato erdvė trinavė, pseudobazilikinė, stačiakampio plano, su kiek išsikišusiais bokštais. Abipus presbiterijos įrengtos vienodo dydžio patalpos – zakristija ir prieangis. Priekyje tarp bokštų yra siauras prienavis su trejomis durimis. Pagrindinis fasadas simetriškas. Įgilinta vidurinė dalis užbaigta stačiašlaičiu skydu. Vertikalią ašį pabrėžia perspektyvinis portalas, paaukštintas trikampiu frontonėliu. Aukštoje nišoje įkomponuotas apskritas choro langas-rožė. Šoniniai fasadai vienodi, skaidomi stilizuotais piliastrais, tarp kurių išdėstyti aukšti arkiniai langai. Penkiasienė apsidė dviejų tarpsnių. Šoninius fasadus ir apsidę juosia profiliuotas karnizas ir arkatūrinis frizas.

Interjere navos atskirtos trijų porų stambių piliorių, sujungtų pusapskritėmis arkomis ir remiančių kryžminius skliautus. Šoninių navų sienas ir piliorių paviršių skaido poriniai piliastrai su puošniais reljefiniais kapiteliais. Vargonų choras įrengtas virš prienavio. Yra trys altoriai. Didysis, kuris buvo atkurtas atstačius bažnyčią, yra dviejų tarpsnių, modernizuotų orderinių formų, su skulptūromis. Šoniniai altoriai – modernių lakoniškų formų, panašūs. Pagrindinis šoninių altorių akcentas – aukšta sieninė niša, užbaigta pusapskrite arka, kurioje įstatyta skulptūra. Interjeras pasižymi santūriu dekoru, dominuojančia balta spalva. Pagrindiniai akcentai – ritmiškai sienas ir piliorius skaidantys piliastrai, spalvingi langų vitražai.^[1]

Šventorius netaisyklingo plano, bažnyčios gale, už apsidės, praplatintas. Tvora nevienalytė, sudaryta iš vertikalių stulpų ir kvadratinių plokščių, kurias su baltai tinkuotu cokoliu ir stulpeliais jungia metaliniai ažūriniai elementai bei strypai. Centriniai vienos angos vartai įrengti priešais pagrindinį fasadą, šalia gatvės. Vartų varčios metalinės, ažūrinės, su trikampe viršūne ir kryžiumi. Vartų kraštuose stovi tinkuoti mūro stulpai su vazomis.

Šventoriuje yra palaidojimų, koplytstulpių bei skulptūrų. Dekoratyviniai šventoriaus akcentai padaryti iš medžio, išsidėstę bažnyčios šonuose. Tarp jų – skulptūra „Atmintis“, atidengta bažnyčios konsekravimo dieną ir simbolizuojanti šventovės prisikėlimą (aut. Vidas Cikana).^[1]