Pereiti prie turinio

Skulptūra Lietuvoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Skulptūra Lietuvoje – skulptūros istorija Lietuvoje nuo neolito iki šių laikų.

Liaudies skulptūra yra viena iš gausiausių Lietuvos liaudies dailės šakų. Skulptūros (dažniausiai nedidelės; apvaliosios ir reljefinės) drožiamos daugiausia iš medžio; būdinga religinė tematika, liaudies tipažas, frontalumas, apibendrintos formos (detaliau modeliuojama tik priekinė figūros dalis ir veidas), polichromija. Nemaža skulptūrinių elementų turi baldai, medžio drožiniai, papuošalai, kario bei žirgo aprangos dalys, buitiniai reikmenys.

Seniausi skulptūros kūriniai (Narvos kultūros radiniai) Lietuvos teritorijoje žinomi iš neolito. Antropomorfiniai atvaizdai (medinė skulptūra iš Šventosios, gintarinės žmonių figūrėlės iš Juodkrantės lobio) apibendrinti, ženkliški; zoomorfiniai (briedės galva, vandens paukščių atvaizdai) – išraiškingesni, plastiškai įprasminantys natūrą. Žalvario ir geležies amžiaus baltų genčių skulptūros ypatybes atspindi skulptūriškai modeliuoti ir dekoruoti papuošalai.

XIII–XIV a. skulptūros kūriniuose pynėsi V. Europos dailės įtaka ir vietos tradicijos. Negausūs radiniai (Vilniaus katedros grindų keraminės plytelės, XIII a.) rodo romaninio stiliaus poveikį. Išliko XIV–XV a. gotikinių antspaudų (Kęstučio, Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio), vėlyvosios gotikos medinių skulptūrų (vadinamoji Veliuonos madona, Madona su kriauše). Gotikinėmis medinėmis skulptūromis buvo puošiami LDK bažnyčių altoriai.

XVI a. pr. atsirado renesansinių skulptūrų, jas kūrė daugiausiai italų skulptoriai Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos, Žygimanto Augusto dvaruose. Paplito akmeniniai skulptūrinai antkapiai, portretiniai medaliai. Italų skulptorių kūriniams būdinga natūralistinė formų traktuotė, tikslios proporcijos, tektoniškumas. Vietos skulptoriai perėmė tik ikonografinę renesansinio antkapio schemą; jų kūriniams būdingas sąlyginis formų traktavimas, stilizacija, ženklinė išraiška. Sukurta statulų, religinės tematikos skulptūrinių kompozicijų, reljefų, vėlyvojo renesanso (su manierizmo bruožais) biustų, dekoratyvinių stiuko reljefų (Vilniaus Aušros Vartų atikas, Šiaulių bažnyčios portalas, abu XVII a. pr.; Vilniaus šv. Mykolo bažnyčios skliautai) bei medžio drožybos dirbinių ir koklių, puoštų reljefinėmis siužetinėmis kompozicijomis, portretais.

Nuo XVII a. vid. skulptūroje vis labiau įsigalėjo baroko bruožai (antikine daile paremta plastinė išraiška, sudėtinga dinamiška kompozicija, gausus įvairus dekoras). Lietuvių barokinė skulptūra turėjo ir regioninių bruožų: jai būdingas santūrumas, ryškios sąsajos su gotikos, renesanso, o vėliau ir klasicizmo skulptūra. Dominavo su kulto architektūra susijusi skulptūra (antkapiniai paminklai su skulptūriniais portretais, eksterjero ir interjero dekoratyvinės skulptūros), kuriama iš medžio, marmuro bei stiuko. XVII amžiaus Lietuvos skulptūros raidai ypač reikšminga italų skulpturių (juos kvietė LDK magnatai) veikla. Jų kūriniams būdingi brandžiojo baroko bruožai: formų ekspresyvumas, juslingumas, atektoninė kompozicija, paviršiaus ir silueto tapybiška traktuotė.

XVII a. į Lietuvą buvo įvežama ir artimų renesanso stilistikai baroko skulptūrų. Vietos skulptoriai labiau akcentavo dekoratyvinius baroko bruožus, jų kūriniuose mažiau barokui būdingo ekspresyvumo, emocingumo (Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios fasado terakotinės skulptūros, reljefinė plokštė „Marija – Taikos karalienė“). Periferijos skulptorių kūriniai dažnai turėjo vėlyvojo renesanso ir manierizmo bruožų.

XVIII a. baroko skulptūroje išryškėjo Vokietijos ir Austrijos dailės įtaka; sustiprėjo ekspresyvumas, silueto tapybiškumas, atsirado figūrų ištęstumo, hipertrofuotų judesių, dažnai naudojama polichromija. Sukurta skulptūrinių altorių ansamblių, medžio drožybos ir kitų dirbinių, puoštų baroko stiliaus reljefais. Suaktyvėjo vietos skulptorių veikla (Tomo Podhaiskio, Mažeikos kūriniai), ypač provincijoje, bet jų kūryba regioninio savitumo neturėjo. XVII a. mažesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose pradėjo klostytis savita baroko skulptūros atmaina (vad. kaimiškasis barokas), pasižyminti formų paprastumu, dekoratyvumu, liaudiškumu. „Kaimiškojo baroko“ skulptūra ypač suklestėjo XVIII a. (Alsėdžių, Plungės rajone, Pagramančio, Šilalės rajone, Sedos, Mažeikių rajone, Bažnyčių altorių skulptūros); ji pasidarė tiesioginiu liaudies skulptūros plastinių inspiracijų šaltiniu.

XVIII a. lietuvių skulptūroje atsirado rokoko stilistinių tendencijų (Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčios skulptūrinis dekoras; Smilgių, Pakruojo rajonuose bažnyčios didysis altorius), bet rokokas Lietuvos skulptūroje netapo savarankišku stiliumi (jo elementai tik papildė baroko stilistinę sistemą, suteikdami XVIII a. Lietuvos skulptūrai teatrališkumo). XVIII a. pab. Lietuvos baroko skulptūroje atsirado iš Italijos plintančio klasicizmo apraiškų; įsigalėjo tektoniška kompozicija; nuosaikiau imta traktuoti judesį, stiprėjo grafinis pradas, atsisakyta polichromijos.

1803 m. Vilniaus universitete įkurta skulptūros katedra (jai iš pradžių vadovavo Andrius Le Brenas, vėliau – Kazimieras Jelskis). XIX a.pr. sukurta vėlyvojo baroko bruožų turinčių dekoratyvių skulptūrų, klasicistinių skulptūrinių portretų. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų skulptūrų Lietuvoje buvo kuriama vis mažiau. Smulkiosios skulptūros (romantizmo stiliaus portretinių medalių, plakečių, medalionų) sukūrė Vilniaus universiteto auklėtiniai tapytojai Alfredas Remeris, Rapolas Slizienis, Jonas Ostrovskis, dekoratyvinių skulptūrų Vincas Smalkauskas ir Henrikas Dmochovskis. XIX a. sukurta antkapinių paminklų, turinčių klasicizmo, romantizmo, vėliau ir istorizmo bruožų, memorialinių lentų. Buvo kuriama (dažniausiai V. Europos skulptorių) ir dekoratyvinių skulptūrų, kurios puošė dvaro rūmų, bažnyčių interjerus.

  • Tarybų Lietuvos enciklopedija, 4 tomas, Vilnius, 1988