Metafizikos ir mokslo demarkacija

Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2018

Apie bandymą atverti juodąsias mokslo dėžes (1) Santrauka. Studijoje, kurią sudaro trys dalys-kritiškas Bruno Latouro teorijos pristatymas, tyrimo aprašymas ir tyrimo rezultatų apibendrinimas,-analizuojamas sociologinis gamtos mokslų atstovų mokslinės veiklos tyrimas. Tai yra didaktinis eksperimentas, kai, vykstant diskusijų grupių svarstymams, siekta sukelti epistemologinį lūžį. Mokslo sociologinių tyrimų požiūriu epistemologinis lūžis gali būti interpretuojamas kaip perėjimas nuo socialumo sociologijos taikymo mokslinei veiklai tyrinėti prie mokslą ir technologijas analizuojančios perteikimo sociologijos arba veikėjo tinklo teorijos, kuri į asociacijų tinklus įtraukia nesocialiais tradicinio socialumo požiūriu laikomus rykus, gamtos objektus, būtybes. Didaktiniame eksperimente dalyvavę sociologijos studentai pozityviai įvertino epistemologinio lūžio patirtį sociologijos sampratos formavimosi arba sociologijos didaktikos požiūriu. Šiame numeryje publikuojama pirmoji studijos dalis, skirta B. Latouro teorijai. Pagrindiniai žodžiai: mokslo ir technologijų sociologija, veikėjo tinklo teorija, sociologijos didaktika, epistemologinis lūžis.

2018

Santrauka. Šiame straipsnyje toliau plėtojamos idėjos iš ankstesnės publikacijos Apie bandymą atverti juodąsias mokslo dėžes (1) ir analizuojamas sociologinis eksperimentas, kuriuo siekėme peržengti sociologijos ir gamtos mokslų rutininių tyrimo procedūrų ribas. Straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje aptariama nedekartiška G. Bachelard'o "naujosios mokslinės dvasios" epistemologija ir H. White'o tropų teorija, kuri suteikė "naujosios mokslinės dvasios" formavimosi aiškinimui kitonišką interpretacinį kontekstą. Antrojoje dalyje aprašomas sociologijos studentų atliktas didaktinis eksperimentas, kuris apėmė dvi grupines diskusijas su gamtos mokslų doktorantais. Pirmojoje grupinėje diskusijoje buvo taikyti socialumo sociologijos principai, o antrojoje, pasitelkus perteikimo sociologijos principus, buvo mėginta išprovokuoti epistemologinį lūžį. Epistemologinio lūžio refleksija paskatino kritiškai įvertinti sociologinio habitus formavimąsi. Pagrindiniai žodžiai: naujoji mokslinė dvasia, nedekartiška epistemologija, tropų teorija, mokslo komunikacija, sociologijos didaktika. On the Attempt to Unlock the Black Boxes of Science (2) Abstract. This article further develops the ideas expressed in our previous publication-On the Attempt to Unlock the Black Boxes of Science (1)-and presents a sociological experiment that aims to break the conventional routine of the research activities of both sociology and life sciences. The article consists of two parts. The first part discusses the concept of "the new scientific spirit," elaborated by French scientist and philosopher G. Bachelard, and introduces H. White's theory of tropes, which provides a novel interpretative framework for "the new scientific spirit." The second part of this article describes a didactic experiment comprised of two discussion groups with PhD students working in the field of life sciences. The first discussion group attempted to realize the principles of the sociology of the social, whereas the second one attempted to break the limits of the sociology of the social and to induce an epistemological rupture in order to realize the principles of the sociology of translation in the second discussion. This article also includes the authors' reflections regarding the formation of their own sociological habitus.

Problemos, 2014

1981 m. spalio 20 d. Vilniaus universitete J. Grigaliūnas apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Kategorijų materija, judėjimas, vystymasis santykio materialistinėje dialektikoje problema“. Disertacijos oficialieji oponentai – prof. E. Solopovas ir prof. V. Bosenka, kurie pažymėjo, kad disertantui pavyko išvengti ydingos pozicijos, pasirinkus labai reikšmingą problemą kategorijų sistemoje, parodžius jų turinio visuomeninį praktinį sąlygotumą, realų, gnoseologiškai reikšmingą savitarpio ryšį.

Religija Ir Kultūra, 2008

Straipsnyje bandoma suformuluoti filosofijos didaktikos antinomijas, kylančias iš Tomo Sodeikos praktikuojamos ir skelbiamos filosofijos. Prieštaravimas, Sodeikos nuolat aptinkamas tarp "dialogo" ir "teksto", apima "atvirumo" ir "uždarumo", "išorybės" ir "vidujiškumo" metaforas, filosofijos aptariamas įprastesniais jutimiškumo ir racionalumo terminais: kai tai, kas empiriškai žinoma ir mokymo būdu perduodama, prieštarauja arba nesuteikia "pakankamo pagrindo" idealių "tiesų" mokymui arba skelbimui. Vakarų filosofijos "kilmės" pasakojimas vaizduoja filosofijos mokyklą kaip genealoginį medį, liudijantį aristokratišką kilmę, būtiną etiniam kalokagathia idealui, suprantamam kaip filosofuojančiojo gyvenimo būdas. Antinomija aptinkama tarp "gyvo žodžio klausytojo", praktikuojančio mokytojo pavyzdžiu parodomą gyvenimo būdą, ir uždaros ezoterinės mokyklos "sekėjo". "Dogmatinės" mokyklos atstovas seka tam tikra apibrėžta "paradigma" asmeninio pavyzdžio ir skelbiamo "mokymo" prasme. Sokrato antinomija apibūdina dvejopą mokytojo vaidmenį: sokratiškas "akušeris" sykiu yra ir mokinio sielą formuojantis skulptorius arba ją kultivuojantis "šeimos nuosavybės" šeimininkas. Žiauri pirmojo ironija nuolat atsveriama antrojo "skulptūrinių" ir "agrikultūrinių" metaforų, suponuojančių esamą pavyzdį, mokytojo turimą apriorinio etinio žinojimo idealą. Praktikos ir teorijos antinomija pristatoma, nagrinėjant Meisterio Eckharto ir Tomo Akviniečio didaktiką. Tariamai "praktinė" pamokslininko padėtis neatmeta jo, kaip "įstatymo skelbėjo", vaidmens. Mokytojo įvardijimas "meistru" veda į kitą antinomiją, kurioje susiduria nuoroda į "poietinę" mokymo prigimtį, leidžiančią perduoti mokiniui teksto gamybos amatą, su įsakmiai reikalaujamu filosofijos mokymo performatyvumu. Kanto antinomija-tai prieštara tarp "istorinio" ir "racionalaus" žinojimo. Tik antrasis yra "objektyviai" filosofinis, tačiau būtent jo neįmanoma išmokyti, nes išmokytas jis neišvengiamai tampa "subjektyvus" ir "istorinis". Todėl daugiausia, ką gali padaryti mokytojas, tai išmokyti filosofuoti. Antinomija susidaro tarp filosofo bei filosofijos idėjų ir besireiškiančių jų "fenomenų". Kartu būtina mokymo sąlyga tampa performatyvumas.

Religija ir kultūra, 2017

Tekste, skirtame Jacques'o Derrida mirties dešimtmečio minėjimui, bandoma kai kuriais aspektais apmąstyti jo filosofijos santykį su religija. Différance ir "pėdsako" sąvokų pagrindu aptariama laiko ir erdvės problematika, tradicinė "graikiško" ir "žydiško" mąstymo priešprieša interpretuojama kaip įtampa tarp onto-teologinės prezencijos ir mesianinio pažado; akcentuojamas pačios dekonstrukcijos "mesianiškumas".

Socialinis ugdymas, 2016

Anotacija. Žaidybinimas (angl. gamification) apibūdina žaidimo principų adaptavimą edukacijoje, versle ir kituose procesuose, kurie yra susiję su vartotojų patirtimi ir įsipareigojimais netradiciniuose žaidybiniuose kontekstuose. Žaidybinimas yra naujas būdas žinių ir idėjų perdavimas, siekiant, kad žaidimų elementai tobulintų sistemas ir pritrauktų vaikus, jaunimą ir vartotojus; įtraukiant į šią veiklą kūno kalbą, judesius, aplinką. Edukacinių žaidimų ir simuliacijų kompleksiškumas leidžia ne tik integruoti tarpdisciplininius gebėjimus ir kompetencijas, bet kartu ir stiprina mokymosi motyvaciją, didina besimokančiųjų įsitraukimą į ugdymo(si) ir edukacijos procesą, suteikia galimybę panaudoti ugdymuisi netradicines erdves ir pažinti save kintančiomis aplinkybėmis. Šiandien visos visuomenės, ieškodamos aktyvios įtraukties ir motyvacijos rezervų, susiduria su didžiuliais mokymosi visą gyvenimą ir sumaniosios edukacijos iššūkiais. Žaidybinimas, arba žaidimų elementų įtraukimas bei žaidyba paremtų scenarijų kūrimas, suteikia daugiau galimybių padėti edukatoriams parinkti tinkamiausius scenarijus, sprendžiant sudėtingas naujų žinių ir įgūdžių įsisavinimo problemas.

GAMTAMOKSLINIS UGDYMAS / NATURAL SCIENCE EDUCATION, 2016

In order to develop students' holistic concept of natural phenomena, the process of education must adopt a systematic approach to the integrity of the natural sciences. Such a systematic approach creates preconditions for understanding of educational content and training components in close interaction and for the consistent formation of a holistic understanding of the world. Interdisciplinary integration is realized through inquiry-based teaching/learning method. Scientific investigation is usually associated with knowledge of different subjects, so usage of interdisciplinary relations is indispensable for the full justification and explanation of the phenomenon or process. While analysing natural phenomena and regularities, it is important to find common points, using existing and new knowledge from physics, chemistry, biology, ecology and others. Only in this way will be developed a holistic conception of the world. This article presents the interdisciplinary links by experim...

Problemos, 2014

1984 m. vasario 21 d. Filosofijos, sociologijos ir teisės institute L. Degėsys apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Gnoseologinės problemos Dž. Santajanos filosofijoje“. Mokslinis vadovas – prof. B. Genzelis, oficialieji oponentai: prof. N. Julina, doc. B. Kuzmickas. 1986 m. vasario 18 d. Vilniaus universitete J. Baranova apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Pragmatistinė V. Džeimso tiesos koncepcija“. Mokslinis vadovas – prof. R. Plečkaitis, oficialieji oponentai: prof. I. Zaksas ir T. Sodeika. Tą pačią dieną A. Juozaitis apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją „Subjektyvioji realybė ir istorinis subjektas V. Diltėjaus filosofijoje“. Mokslinis vadovas – prof. B. Genzelis, oficialieji oponentai: doc. B. Kuzmickas ir doc. A. Šliogeris.

This thesis focuses on disclosing the factors that affect the Research and Development (R&D) collaboration between Multinational Enterprises (MNEs), and their Turkish partner firms, in the automotive industry. Following the literature review and pre-test interviews with the experts from the industry a number of different factors were identified. The methodology of the research was “Case Study” in order to provide an in-depth exploration of the factors. There are three case studies namely: Tofaş-Fiat, Ford Otosan-Ford and Hyundai Assan-Hyundai. The primary data was collected from 40 respondents (R&D/production managers and employees) by in-depth face-to-face interviewing. Findings yield that the most important factors affecting R&D collaboration for the local companies were production, innovation & R&D capabilities and then absorptive capacity of the local companies. The most important factor affecting MNE’s R&D location decisions was the main R&D policy of the MNE (criteria for possible R&D collaboration, openness to R&D collaboration and strategic goals). Another factor, competition between other R&D departments in different countries, and other R&D department’s competency were found as moderate level of importance. R&D Managers of Fiat, Ford and Hyundai found the Turkish government’s R&D incentives very attractive, and found that Turkey’s infrastructure, socio-economic conditions and cheap but skilled labor force were appropriate for undertaking R&D collaborations. Social factors (mutual trust, level of commitment and cultural conflicts) were found to be an important influence in MNE’s R&D location decisions. The findings are expected to contribute to the R&D efforts and innovativeness of the Turkish Automotive Industry.

2022