Šiaurės Kaukazas
| Eurazijos regionas Šiaurės Kaukazas | |
|---|---|
| |
| Šalis | pietvakarių Rusija |
| Tautos | rusai, čerkesai, ingušai, čečėnai, dagestaniečiai, kt. |
| Miestai | Krasnodaras, Stavropolis, Machačkala, Vladikaukazas, Groznas, Čerkeskas, Sočis |
| Vikiteka |  VikitekaVikiteka
|
| Eurazijos stepės regionai Panonija, Ponto stepė, Krymas, Šiaurės Kaukazas, Kazachijos stepė, Mongolų stepė, Mandžiūrija | |
Šiaurės Kaukazas (rus. Северный Кавказ; ady. Ищхъэрэ Къаукъаз; karač. Шымал Кавказ; oset. Цæгат Кавказ; čeč. Къилбаседан Кавказ; av. Хьундасеб Кавказ) arba Prieškaukazė (rus. Предкавказье) – geografinė ir istorinė Rusijos sritis nuo Juodosios ir Azovo jūrų iki Kaspijos jūros
Geografija
redaguoti
Šiaurės Kaukazo regionas sudaro ilgą siaurą juostą. Geografinės regiono ribos yra Azovo jūros Kerčės sąsmauka (vakaruose) ir Kaspijos jūra (rytuose). Didžiojo Kaukazo kalnagūbris regioną skiria nuo Pietų Kaukazo. Tėra dvi perėjos, istoriškai jungusios Šiaurės Kaukazą su pietiniu – Darialio tarpeklis (Osetijoje) ir Derbento perėja (palei Kaspijos jūrą). Vakarinėje dalyje regionas apima ir dalį žemių į pietus nuo Didžiojo Kaukazo, iki Psou upės, kuri atskiria nuo Abchazijos[1]. Šiaurinė riba yra Kumos-Manyčiaus įduba, kuri skiria nuo Ponto stepės.
Regiono pietinė dalis kalnuota, bet į šiaurę leidžiasi į žemumas, kurių didžiausia – Kubanės žemuma. Svarbiausia regiono upė yra Kubanė, kurios baseinas apima didžiąją dalį Prieškaukazės. Rytiniame Šiaurės Kaukaze svarbiausia upė yra Terekas. Regionas labai svarbus savo žemės ūkiu (žemės ūkio naudmenos užima daugiau kaip 70 % teritorijos).
Šiaurės Kaukaze yra šie Rusijos federacijos subjektai[1]:
Etninė įvairovė ir subregionai
redaguotiŠiaurės Kaukazas yra etniškai mišriausias Rusijos regionas. Čia aptinkamos tautos kalba kalbomis, kurios priklauso keturioms skirtingoms kalbų šeimoms. Tradiciškai jis dalinamas į šiuos smulkesnius kultūrinius regionus:
- Cirkasija, senovės Zychas, Zichija – yra vakarinėje regiono dalyje, užimanti juostą nuo Tamanės pusiasalio iki Osetijos. Čia vyrauja Šiaurės vakarų Kaukazo kalbos. Dalinama dar į 12 smulkesnių žemių, apgyvendintų skirtingų cirkasų etninių subgrupių. Tarp jų – adygai ir kabardinai. Šiame regione šiuo metu vyrauja etniniai rusai;
- Osetija – yra centrinėje regiono dalyje. Čia gyvena indoeuropiečiai osetinai;
- Ičkerija (Noxçiyçö) – yra į rytus nuo Osetijos. Čia vyrauja nachų kalbomis kalbantys čečėnai ir ingušai;
- Dagestanas – ryčiausia regiono dalis. Čia vyrauja Šiaurės rytų Kaukazo kalbomis kalbančios keliolika tautelių, tarp kurių svarbiausios yra Kaukazo avarai, darginai, lakai, lezginai, rutulai, tabasaraniai, cachurai;
- Kubanė, senovės Sindika – šiaurės vakarinė regiono dalis. Senieji krašto gyventojai buvo sindijai. Šiuo metu čia vyrauja rusai ir ukrainiečiai;
Tarp minėtųjų tautų įsimaišę gyvena tiurkų tautelės balkarai, karačiajai, kumykai, nogajai.
Istorija
redaguoti
Senovė
redaguoti
Šiaurės vakarų Kaukazo ir Šiaurės rytų Kaukazo kalbomis kalbančios grupės yra laikomos regiono seniausiais gyventojais, kurie čia apsigyveno pirmųjų žmonijos migracijų laikais. Dėl kalnuoto reljefo pietinėje krašto dalyje susiformavo didžiulė kalbinė ir kultūrinė įvairovė. Vietos tautos išpažino savitas pagonybės formas. IV tūkst. pr. m. e. didžiojoje regiono dalyje klestėjo bronzos amžiaus Maikopo kultūra.
Senovės graikai visą regioną laikė Skitijos, o vėliau – Sarmatijos dalimi. Jie labiausiai pažinojo dvi regiono tautas, kurios glaudėsi prie Juodosios jūros: sindus (gr. Σινδοί) Tamanės pusiasalyje bei Sindikoje ir zygus (gr. Ζυγοί) Zyche. Čia V a. pr. m. e. jie pradėjo kurti kolonijas, ir svarbiausi jų miestai buvo Fanagorija, Hermonasa ir Gorgipija. Šios kolonijos sukūrė tarpusavio sąjungą, kuri žinoma kaip Bosforo karalystė, valdžiusi didžiąją dalį Sindikos ir teritorijas Kryme. Karalystėje klestėjo heleniška kultūra.
108 m. pr. m. e. Bosforo karalystė atiteko helenizuotai Ponto karalystei, o šios karalius Mitridatas VI davė ją valdyti savo sūnui. Kuomet Mitridatas 63 m. pr. m. e. pralaimėjo Romos imperijai, Bosporo karalystė tapo jo paskutine priebėga. Tačiau ir čia pralaimėjęs prieš romėnus, jis nusižudė. Taip Bosporo karalystė tapo Romos kliente.
Valdant romėnams, pro Tamanės pusiasalį į Šiaurės Kaukazą plito helenistinė kultūra ir Krikščionybė. Vėlesniais laikais čia krikščionybę skleidė Lazika ir Iberija. Tačiau šiame atokiame regione civilizacija tvirtinosi sunkiai, o vietos gyventojai išlaikė daug pagoniškų papročių ir tikėjimų.
Viduramžiai
redaguoti
Pirmaisiais mūsų eros amžiais Šiaurės Kaukazą pasiekė indoeuropiečiai alanai, kurie paėmė kontrolę didelėje regiono dalyje. Jie įsitvirtino Osetijoje, tarp zygų ir didojų. VIII a. regioną kontroliavo Chazarų kaganatas.
Kuomet 965 m. chazarus sumušė Kijevo Rusios kunigaikštis Sviatoslavas, sumenko vieninga regiono kontrolė ir susidarė prielaidos konsoliduotis smulkioms vietos valstybėlėms. Chazarai liko kontroliuoti vakarinę Kaspijos jūros pakrantę, o kalnuotoje krašto dalyje valstybingumą sukūrė Alanija, Dzurdzukija, Didoja, Chunzija(Sariras), Lakzas, Cirkasija. Helenizuotus Sindikos miestus paėmė Kijevo Rusia, kuri čia įkūrė Tmutarakano kunigaikštystę.
Tiurkizacija ir islamizacija
redaguoti
XI a. kontrolę regione perėmė tiurkai kipčiakai (kumanai), sukūrę didelę nomadų imperiją Ponto stepėje. XIII a. juos pakeitė mongolų Aukso Orda, o šiai suirus – Krymo ir Astrachanės chanatai. Nors lygumų teritorijas kontroliavo šios klajoklių valstybės, tačiau kalnuotosios krašto dalies tautoms pavyko išsaugoti nepriklausomybę ar bent jau autonomiją nuo didžiųjų imperijų.
Tiesa, stipriai keitėsi etninė krašto sudėtis: iš tiurkiškų imperijų šiaurėje į Šiaurės Kaukazą migravo įvairios tiurkiškai kalbančios gentys, tokios kaip kumykai, nogajai, balkarai, karačiajai ir kt.
Be to, keitėsi ir krašto religija: krikščionybę keitė Islamas. Pirmiausia Islamas ėmė plisti iš pietų, pro Derbento perėją, todėl jau XIII a. pabaigoje šią naują religiją priėmė daug Dagestano tautelių. Jų tarpe iškilusi lakų valstybėlė su centru Gazikumuche tapo aktyvia naujosios religijos propaguotoja, kuri skleidė Islamą krikščioniškame ir pagoniškame krašte. Jie rengė karo žygius net į Gruziją į pietus nuo Kaukazo bei į Cirkasiją. XV a. Islamas tapo vyraujančia krašto religija, nors išlaikyta ir daug pagoniškų tikėjimų.
Krašto islamizaciją pabaigė XVI a. Šiaurės Kaukazo didžiąją dalį nukariavusi Osmanų imperija. Osmanai į kraštą skverbėsi ir per Juodąją jūrą, taip nukariaudami Cirkasiją, tiek per Derbento perėją, taip užimdami Dagestaną.
Rusijos imperijoje
redaguoti
Nuo XVIII a. Šiaurės Kaukaze vis aktyvesnė tapo Rusijos imperija. Po 1768–1774 m. Rusijos-Turkijos karo, į jos orbitą buvo įtraukta visa Ponto stepė, Krymas ir Šiaurės Kaukazas. Rusija įsitvirtino teritorijose iki Kubanės upės. Jekaterina II skatino kolonistų kazokų kėlimąsi čia. Nuo to laiko Kubanės regione gyvena reikšmingos ukrainiečių mažumos. 1778 m. nukariavus nogajų žemes, jos įjungtos kaip Kaukazo gubernija ir buvo sparčiai rusifikuojamos.
Pirmasis kalnuotas regionas, pasidavęs Rusijos įtakai buvo Osetija, kuri atėjo į Rusijos globą siekdama išvengti Osmanų ir Krymo chanų puolimų. 1774–1806 m. osetinų (alanų) žemės perėjo Rusijos imperijai, ir čia pastatyta pirmoji rusų tvirtovė Vladikaukazas. Kadangi osetinai kontroliavo strategišką Darialio tarpeklį, Rusijai atsirado galimybė per čia nukariauti ir pietų Kaukazą. Krikščioniška Gruzija, buvusi iš karto už tarpeklio ir beveik iš visų pusių apsupta musulmoniškų tautų, dėl religinio panašumo su Rusija lengviau pasidavė prijungimui. Dauguma gruzinų kunigaikštysčių prisijungė XIX a. pradžioje. Visas Pietų Kaukazo (dab. Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano) nukariavimas buvo baigtas 1827 m.
Tačiau nei Dagestano, nei Cirkasijos, nei nachų teritorijų nukariavimas nebuvo toks lengvas. 1817–1864 m. su pertrūkiais vyko karas tarp Rusijos imperijos ir susivienijusių musulmonų tautelių Šiaurės Kaukaze. Jų didžiausi valstybiniai junginiai buvo Čerkesija (iki 1864), Šiaurės Kaukazo imamatas (1829–1859), Avarų chanatas, Ilisujaus sultonatas ir kt.
1859 m. galutinai palaužtas čečėnų ir dagestaniečių pasipriešinimas, o 1864 m. nugalėjus cirkasus, visas Šiaurės Kaukazas buvo prijungtas prie Rusijos imperijos. Tuo metu sutvarkyta regiono administracija ir sukurti administraciniai vienetai: Kubanės sritis, Juodosios jūros apskritis (nuo 1896 m. gubernija), Tersko sritis, Dagestano sritis. Kartu su Pietų Kaukazo administraciniais vienetais Šiaurės Kaukazas sudarė Kaukazo kraštą, administuojamą vietininko. Šiaurės vakarinėje regiono teritorijoje buvo Stavropolio gubernija.
Keitėsi krašto tautinė sudėtis. Šiaurinės tiurkiškos krašto tautelės (ypač nogajai) buvo sparčiai asimiliuojamos čia keliantis ukrainiečių ir rusų kolonistams. Ypač tragiško likimo susilaukė ilgiausiai Rusijos imperijai priešinęsi cirkasai. Po jų pralaimėjimo buvo nutarta daugelį jų per Juodąją jūrą iškeldinti į Osmanų imperiją. Turkai šiuos musulmonus priėmė pas save, dažniausiai apgyvendindami vietoj ištremiamų į Balkanus krikščionių bulgarų. Išvytų cirkasų skaičius skirtingais paskaičiavimais siekė 200–300 tūkst. žmonių. Į ištuštėjusią Cirkasiją kėlėsi ukrainiečių ir rusų kolonistai.
1917–1990 m.
redaguoti
1917 m. Rusijoje prasidėjus revoliucijai, Šiaurės Kaukaze įsitvirtino Baltųjų pajėgos. Tačiau netrukus rytinėje dalyje prasidėjo etninių grupių išsilaisvinimo judėjimas, ir buvo paskelbtos tokios valstybėlės kaip Šiaurės Kaukazo emyratas (čečėnų tarpe) ir Šiaurės Kaukazo kalnų respublika. Kubanės Kazokai sukūrė Kubanės liaudies respubliką, o Tereko kazokai – Tereko Tarybų respubliką.
1920-21 m. Tarybų Rusija susigrąžino šias atskilusias Šiaurės Kaukazo dalis ir perorganizavo jas į naujus administracinius vienetus. Taip atsirado Dagestano autonominė respublika, Kalnų autonominė respublika, Kubanės-Juodosios jūros sritis ir Tereko sritis. 1924 m. Kalnų autonominė respublika suskaidyta į Karačiajų-čerkesų, Kabardinų-balkarų, Čečėnų, Ingušų autonomines sritis. Vėliau administracinės reformos regione buvo vykdomos keletą kartų.
Į regioną 1942 m. buvo įsiveržęs Trečiasis Reichas, tačiau greitai atsitraukė. Sugrįžęs Stalino režimas nubaudė kai kurias tautas už bendradarbiavimą su nacistais. Persekiojimą ypač patyrė balkarai, čečėnai ir ingušai.
Po 1990 m.
redaguotiPer Rusijos imperijos ir TSRS valdymą regione dauguma tapo rusai bei ukrainiečiai. Tačiau rytinė regiono dalis vis dar buvo etniškai mišri, gyvenama vietinių tautų. Šis faktorius, taip pat netiksliai nustatytos autonomijų sienos inspiravo etninius konfliktus, tokius kaip osetinų-ingušų konfliktas. Prasidėjus perestroikai, kai kurios šių tautų pradėjo išsivadavimo judėjimą. Prie jo prisidėjo politinis islamizmas ir pagalba iš užsienio musulmonų organizacijų.
Aktyviausi šioje kovoje buvo čečėnai, 1991 m. paskelbę nepriklausomą Čečėnų Ičkerijos respubliką. Kadangi Rusija nepripažino šios valstybės, o čečėnai siekė išplėsti nepriklausomybės judėjimą į kitus Šiaurės Kaukazo regionus, 1994 m. Rusija pradėjo karą. Šis truko dviem etapais, 1994-96 ir 1999–2009 m. Pirmojo karo metu, nepaisant didžiulės technologinės persvaros, Rusijai nepavyko įvesti stabilumo ir užsitikrinti pozicijų. Karas baigėsi tik nužudžius prezidentą Dudajevą, bet nepasiekus aiškesnio susitarimo. Antrojo karo veiksmai baigėsi 2000 m., galutinai įvedus Rusijos kontrolę, bet aktyvus partizaninis čečėnų pasipriešinimas tęsėsi iki 2009 m.
Be to, visame Šiaurės Kaukazo regione dažni teroristiniai išpuoliai. 2007 m. radikalieji čečėnų separatistai, vadovaujami Dokka Umarov paskelbė virtualią Šiaurės Kaukazo musulmonų valstybę Kaukazo emyratą, kuri būtų nepriklausoma teokratinė islamiška valstybė, valdanti visą Šiaurės Kaukazo regioną.
Nuorodos
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 Статья «Северный Кавказ»[neveikianti nuoroda]. Словарь современных географических названий. Под общ. ред. акад. В. М. Котлякова. – Электронное издание. – Екатеринбург: У-Фактория, 2006.