Grigalius XI
Grigalius XI (lot. Gregorius XI, tikrasis vardas Pierre Roger de Beaufort, 1329 m. Rosiers-d’Égletons, dab. Korezo departamentas, Prancūzija – 1378 m. kovo 27 d.[1] Roma) – italų kanonistas, Romos katalikų bažnyčios popiežius (1370–1378).
- Šis straipsnis apie Popiežių Grigalių XI. Apie kitus popiežius vardu Grigalius skaitykite straipsnyje Popiežius Grigalius. Apie asmenis, turinčius vardą Grigalius skaitykite straipsnyje Grigalius.
Grigalius XI lot. Gregorius XI | |
---|---|
201-asis Popiežius | |
Gimimo vardas | Pierre Roger de Beaufort |
Gimė | 1329 m. Rosiers-d'Égletons, Prancūzija |
Mirė | 1378 m. kovo 27 d. (~49 metai) |
Palaidotas (-a) | Šv. Petro bazilika, Roma |
Tautybė | prancūzas |
201-asis Popiežius | |
Išrinktas | 1370 m. gruodžio 5 d. |
Baigė | 1378 m. kovo 27 d. |
Pirmtakas | Palaimintasis Urbonas V |
Įpėdinis | Urbonas VI |
Vikiteka | Grigalius XI |
Biografija
redaguotiPierre Roger de Beaufort gimė Momonto pilyje, Marijos de Šambon ir popiežiaus Klemenso VI brolio, Boforo kunigaikščio Gijomo Rožė, sūnus. Turėjo devynis brolius ir seseris, kurie padėjo jam atlikti popiežiaus misiją. Nuo 1348 m. gegužės 28 d. devyniolikmetis – jau dėdės įšventintas Šv. Marijos diocezijos kardinolas diakonas. Perudžoje studijavo kanonų teisę pas profesorių Pjetrą Baldį, tapo itin kvalifikuotu kanonistu [1]. Kanonų teisės daktaras, teologijos daktaras. Pasižymėjo aukšta morale, bet buvo silpnos sveikatos.
Išrinktas popiežiumi Avinjone. Siekė taikos Šimtamečiame kare ir kare tarp Florencijos bei Milano, kovojusių dėl popiežiaus žemių. 1376 m. įveikęs Florencijos respublikos pasipriešinimą ir Kotrynos Sienietės įkalbėtas 1377 m. perkėlė popiežių rezidenciją iš Avinjono į Romą ir įsikūrė Vatikane, taip baigėsi Avinjono nelaisvė.
1373 m. išleido ediktą, kuriuo reikalaujama, kad kunigai išmoktų vietos gyventojų kalbą ir ja mokytų tikybos dalykų. 1373 m. kreipėsi į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, siūlydamas priimti krikščionybę. Siekė unijos su Rytų bažnyčia. 1375 m. bule Debitum pastoralis offici įsteigė Haličo katalikų metropoliją ir arkivyskupiją.
Pasitelkdamas inkviziciją kovojo su erezijomis Provanse, Vokietijoje, Ispanijoje. 1377 m. pasmerkė Džono Vaiklifo raštus. Po jo popiežiumi nebuvo išrinktas nė vienas prancūzas.[2] 1378 m. Sarzanoje surengė Europos kongresą, kuriame dalyvauti be Romos ir Florencijos atstovų, atvyko Prancūzijos karaliaus, Vengrijos, Ispanijos, Neapolio pasiuntiniai. Tačiau prasidėjus kongresui popiežius buvo rastas miręs. Jam mirus prasidėjo Didžioji Vakarų schizma (1378 – 1418 m.)
Nuorodos
redaguotiŠaltiniai
redaguotiIšnašos
redaguoti- ↑ Kardinals, Salvador Miranda. Kardinals.
- ↑ Grigalius XI. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 161 psl.
Romos katalikų bažnyčios vadovai | ||
---|---|---|
Pirmtakas Popiežius Palaimintasis Urbonas V |
Popiežius Grigalius XI 1370-1378 |
Įpėdinis Popiežius Urbonas VI |