Klemensas VI
Klemensas VI (lot. Clemens VI, tikroji pavardė pranc. Pierre Roger de Beaufort, apie 1291 m. Rozjė d’Egletonas, Korezas, Limuzenas – 1352 m. gruodžio 6 d. Avinjonas) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1342 m. gegužės 7 d. iki mirties, ketvirtasis Avinjono popiežius.
| Klemensas VI lot. Clemens VI | |
|---|---|
| 198-asis Popiežius | |
| |
| Gimimo vardas | pranc. Pierre Roger de Beaufort |
| Gimė | 1291 m. Rozjė d'Egletonas, Korezas |
| Mirė | 1352 m. gruodžio 6 d. (~61 metai) |
| Palaidotas (-a) | La Chaise-Dieu, Aukštutinė Luara |
| Tautybė | prancūzas |
| |
| 198-asis Popiežius | |
| Išrinktas | 1342 m. gegužės 7 d. |
| Baigė | 1352 m. gruodžio 6 d. |
| Pirmtakas | Benediktas XII |
| Įpėdinis | Inocentas VI |
 Vikiteka |
Klemensas VI |
biografija
redaguotiBenediktinas. Studijavo Paryžiuje, 1323 m. teologijos daktaras. 1326 m. Fekano (Žemutinė Normandija) vienuolyno abatas. Nuo 1328 m. Araso vyskupas, nuo 1329 m. Senso (Burgundija), nuo 1330 m. Ruano arkivyskupas. Prancūzijos karalius Pilypas VI jį paskyrė savo kancleriu, vykdė diplomatines misijas Anglijoje ir Avinjone. Nuo 1338 m. Sent Nerio ir Achilėjos kardinolas.[1]
Nuo pontifikato pradžios rezidavo Avinjone, praktikavo nepotizmą. 1342 m. pakartojo popiežiaus Jono XXII ekskomuniką Liudvikui IV Bavarui. Siekdamas įtvirtinti savo pergalę prieš jį 1346 m. protegavo Liuksemburgų dinastijos atstovo Moravijos markgrafo Karolio (nuo 1355 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis IV Liuksemburgietis) išrinkimą Čekijos karaliumi.
Stiprino Avinjono popiežiškas valdas, apie 1348 m. iš Neapolio karalienės Joanos I nupirko Avinjono grafystę, baigė popiežiaus rūmų statybą. Pasižymėjo bebaimiškumu, netgi 1348–1350 m. Avinjone siaučiant juodojo maro epidemijai, vykdė karitatyvią veiklą, gynė persekiojamus žydus, kurie buvo kaltinami epidemijos sukėlimu. Nepritarė flagelantų fanatizmui. Kai Strasbūre buvo sudeginti apie 900 žydų, išleido dvi bules, kurios, be kita ko, paskatino maro priežasčių tyrimus ir terapiją.
Šimtamečiame kare (1337–1453 m.) rėmė Prancūziją, tai kėlė Anglijos nepasitenkinimą. Siekdamas sustiprinti popiežiaus valdžią Italijoje 1350–1351 m. kariavo su Milano valdovu G. Visconti dėl Bolonijos, bet pralaimėjo. Su Venecija, Kipru ir joanitais buvo sudaręs lygą kovai su turkais. Pontifikato pabaigoje rėmė Romos miestiečio C. di Rienzo kovą su patricijais.
Pritarė Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo siekiams prijungti Lietuvą ir Rusią prie Lenkijos bei apkrikštyti. 1343 m. paskelbė kryžiaus žygį prieš Lietuvą. 1349 m. laiške Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui siūlė krikštytis ir žadėjo karaliaus karūną.[2]
Globojo mokslą, menus, Romoje suorganizavo klasikinių kalbų studijas.
Nuorodos
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ Avinjono popiežiai
- ↑ Algirdas Jurevičius. Klemensas VI. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 255 psl.
| Romos katalikų bažnyčios vadovai | ||
|---|---|---|
| Pirmtakas Popiežius Benediktas XII |
Popiežius Klemensas VI 1342-1352 |
Įpėdinis Popiežius Inocentas VI |