Patas – pozicija šachmatuose, kai žaidėjas, kurio eilė daryti ėjimą neturi jokio legalaus ėjimo, tačiau jo karalius nėra šachuojamas. Patas – žaidimo pabaiga, rezultatas – lygiosios. Pato daugiausiai siekia pralaimintysis žaidėjas per endšpilį, tam, kad išvengtų gresiančio pralaimėjimo.
Kai kuriuose šachmatų variantuose, tokiuose kaip kirstukas, patas nebūtinai yra lygiosios, ir gali būti užskaitoma pergalė vienam iš žaidėjų (a) tam, kurio figūrų skaičius lentoje yra mažesnis arba (b) tam, kuriam yra patas.
|
|
| Keturi pato pavyzdžiai. Juodųjų ėjimas.
|
Kai juodųjų ėjimas, pato pozicija kyla visose keturiose pozicijose diagramoje dešinėje. Patas – svarbus veiksnys endšpiliuose, endšpilio pozicija viršutiniame dešiniajame diagramos kampe dažnai kyla žaidžiant pėstininku ir karaliumi prieš kitą karalių, o apatiniame kairiajame kampe yra endšpilis su karaliene ir karaliumi prieš karalių bei bokšto pėstininką, kur partija taip pat baigiasi lygiosiomis. Tokio tipo pato pozicijos dažnai gelbsti žaidėjus nuo iš pirmo žvilgsnio pralaimėtos partijos.
|
|
| Gelfandas-Kramnikas, Kantidatų partija, 1994
|
Pato pozicija nebūtinai atsiranda kai yra mažai figūrų. Pozicija kairėje iškilo partijoje Gelfandas-Kramnikas, FIDE Kandidatų mače, 6 partija, Sanghi Nagaras 1994 metais. Kramnikas (Juodieji), turi dviem pėstininkais mažiau ir sutiktų su lygiosiomis. Gelfandas (Baltieji) ką tik sužaidė 67. Be7? (iš e4), iš pirmo žvilgsnio stiprus ėjimas, kuris grasina 68. Vxf6, laimėti trečiąjį pėstininką arba 68.Bc7, toliau spausti Juoduosius. Juodieji atsakė 67… Vc1! Jei baltieji kerta juodųjų neapgintą bokštą 68. Vxd8, lygiosios 68… Vh1+ 69. Kg3 Vh2+!, versdami 70. Kxh2 patas. Jei baltieji vengia pato ir žaidžia 68. Bxg7+ Kxg7 69. Vxd8, lygiosios pastoviuoju šachu 69… Vh1+ 70. Kg3 Vg1+ 71. Kf4 Vc1+! 72. Ke4 Vc6+! 73. Kd3!? (73. d5 Vc4+; 73. Vd5 Vc2+) Vxf3+! 74. Kd2 Vg2+! 75. Kc3 Vc6+ 76. Kb4 Vb5+ 77. Ka3 Vd3+. Gelfandas sužaidė 68. d5 tačiau vis tiek buvo lygiosios.
|
|
| Bernšteinas-Smyslovas, 1946, Juodųjų ėjimas.
|
Kartais netikėtas patas išgelbėja pralošiantįjį. Partijoje tarp Bernšteino ir Smyslovo, Juodieji turėtų laimėti paaukoję f-pėstininką ir karaliumi remdami b-pėstininką. Tačiau Smyslovas pagalvojo, kad būtų gerai į priekį stumti b-pėstininką, dėl bokšto atvirkštinio surišimo, jei jis nukirs pėstininką, kai pėstininkas jau bus b2 laukelyje. Taigi partija tęsėsi taip:
Dabar jei 2… Bh2+ 3. Kf3! Bxb2 patas. Smyslovas paėjo 2… Kg4 ir partija baigėsi lygiosiomis po 3. Kf1. (plačiau Bokštas ir pėstininkas prieš bokštą (endšpilis))
|
|
| Matulovičius-Minevas, 1956. Baltųjų ėjimas.
|
Bernšteino-Smyslovo partijoje pato galimybė atsirado dėl klaidos, tačiau tokia galimybė gali kilti ir nedarant klaidų, kaip atsitiko partijoje Matulovičius-Minevas (dešinėje).
- 1. Bc6 Kg5
- 2. Kh3 Kh5
- 3. f4 (tikintis 3… Ba3+?, ir baltieji laimi)
- 3…Bxa6!
dabar 4. Bxa6 būtų patas. Baltieji sulošė 4. Bc5+, ir partija baigėsi lygiosiomis po kelių ėjimų.
|
|
| Viliamsas-Harvitsas, 1846, pozicija po 72.Ka1
|
Partijoje Viliamsas-Harvitsas [1] (diagrama kairėje), Juodieji turi žirgu ir pėstininku daugiau endšpilyje. Paprastai toks pranašumas yra lemiamas, tačiau juodiesiems nėra galimybių siekti pergalės, nes Baltieji turi galimybę pasiekti patą. Partija tęsėsi taip 72…Ba8 73.Bc1 (vengiant 73…Žc2+) Ke3 74.Bc4 Ba4 75.Bc1 Kd2 76.Bc4 Kd3 (76…Žc2+ 77.Bxc2+! Kxc2 patas) 77.Bc3+! Kd4 (77…Kxc3 patas) 78.Bc1 Ba3 79.Bd1+ Kc5 (79…Bd3 80.Bxd3+! ir juodieji turi nepakankamai figūrų, kad laimėtų po 80…Žxd3 81.Kxa2, arba standartinė tvirtovė kampe ir lygiosios po 80…Kxd3) 80.Bc1+ Kb5 81.Bc7 Žd5 82.Bc2 Žc3 83.Bb2+ Kc4 84.Bb3! (diagrama dešinėje). Dabar žaidėjai sutiko su lygiosiomis, nes 84…Kxb3 arba 84…Bxb3 yra patas, taip pat kaip 84…Ba8 85.Bxc3+! Kxc3.
|
|
| Viliamsas-Harvitsas, pozicja po 84.Bb3!
|
|
|
| Korčnojus-Karpovas 1978, po 124. Rg7
|
Tyčinis patas po 124 ėjimo pirmojoje 1978 Pasaulio Čempionato partijoje Anatolijus Karpovas prieš Viktorą Korčnojų [2]. Jau prieš daug ėjimų pozicija buvo teorinės lygiosios, tačiau žaidėjai nesikalbėjo, tai nei vienas nesiūlė lygiųjų.
|
|
| Pilnikas-Reševskis, JAV čempionatas, 1942. Po juodųjų ėjimo 1… g4??, Baltieji atsakė 2. Vf2!
|
Figūra, kuri pasiūloma kaip auka dažnai gali nuvesti prie lygiųjų. Dvi iš žymiausių tokių partijų Evansas-Reševskis, JAV 1963 Archyvuota kopija 2007-09-28 iš Wayback Machine projekto. (diagrama žemiau kairėje) ir Pilnikas-Reševskis, JAV Čempionatas 1942 (diagrama dešinėje). Partijoje Pilnickas-Reševskis, po 1… g4?? 2. Vf2! baltoji valdovė aukojama: Juodieji pralaimės jei nekirs, jei kirs – patas.
|
|
| Evansas-Reševskis, 1963, po 50. Bxg7+!, amžinasis bokštas. Tai buvo pavadinta „Amžiaus suktybe“.
|
Partijoje Evansas-Reševskis, Evansas paaukojo valdovę 49-ame ėjime ir pasiūlė bokštą 50-ame. Baltųjų bokštas buvo pavadintas „amžinuoju bokštu“, jo kirtimas lygus patui, tačiau kitu atveju jis lieka septintoje gulstinėje ir šachuoja Juodųjų karalių iki begalybės. Bet kokiu atveju – lygiosios.
Šachmatų pirminiuose variantuose, patas buvo laikomas laimėjimu tai pusei, kuri tokią poziciją pasiekdavo, ir tokia taisykle kurį laiką šachmatuose laikėsi, nors žaidžiant iš pinigų, laimėjimas patu kartais laimėdavo tik pusę sumos. Pagal H. Dž. Murėjaus „Šachmatų istorija“, Anglijoje kurį laiką buvo taikoma, kad patą sukėlęs žaidėjas – pralaimi. Tai, kad patas yra lygiosios bendrai tapo priimta tik XIX a.
Tarkime, juodųjų karaliui patas, tai istorijos tėkmėje buvo taip:
- Baltieji laimi (X amžius, Arabija)
- Pusiau laimėjimas baltiesiems (XVIII amžius Ispanija)
- Juodieji laimi (XVII amžius Rusija ir Didžioji Britanija, XIX amžius)
- Draudžiamas. Jei baltieji padaro ėjimą, kuris sukeltų pato poziciją, tai tas ėjimas grąžinamas ir daromas kitas ėjimas. (Rytų Azija, iki XX amžiaus pradžios)
- Juodieji praleidžia ėjimą (viduramžių Prancūzija)
- Lygiosios (pradėta XIV amžiuje Italijoje ir pasklido po Europą)
Jei patas būtų pralaimėjimas žaidėjui, kuris negali pajudėti, tai kai kurių partijų baigtis būtų kitokia, pavyzdžiui, tose situacijose, kai pato pozicija gali būti priverstinai pasiekta ir tada, kai patas tampa gynybos elementu.
- Endšpilis karalius ir pėstininkas prieš karalių būtų laimėjimas. Jei pėstininkas nebūtų nukirstas arba pakeistas kita figūra (pasiekęs 8 gulstinę), tai patas gali būti priverstinis. (Diagrama)
- Du žirgai gali patuoti karalių, todėl tokia pozicija nebebūtų lygiosios.
- Bokšto pėstininkas su rikiu, kurio spalva yra kitokia nei pėstininko paskutinis langelis būtų laimėjimas, o ne lygiosios, nes galimas priverstinis patas. (Diagrama)
- Karaliaus ir bokšto prieš karalių ir rikį endšpilyje taip pat nebebūtų lygiųjų, laimėtų žaidėjas su bokštu, nes įmanoma „patuoti“.
- Gynybinės technikos su rikio pėstininku arba bokšto pėstininku septintojoje gulstinėje su šalia esančiu karaliumi prieš valdovę ir karalių taip pat būtų neveiksmingos, nes jų esmė – patas.
