Planetiškasis ūkas
Planetiškasis ūkas – jonizuotų dujų ūkas, panašus į planetos skritulį arba žiedą. Planetiniai ūkai neturi daug bendro su planetomis; taip jie buvo pavadinti 1780 metais V.Heršelio kuriam jų matomi apvalūs kontūrai priminė planetas.[1]
Palyginus su pačios žvaigždės amžiumi, tai trumpaamžiai dariniai, egzistuojantys tik kelias dešimtis tūkstančių metų.[2] Jų centre būna karšta (50-100 tūkst. kelvinų) žvaigždė – O spektro klasės subnykštukė. Dujinis apvalkalas sugeria jo centre esančios žvaigždės ultravioletinius spindulius ir spinduliuoja stiprias vandenilio, helio, deguonies, neono, azoto emisijos linijas. Planetiškasis ūkas ir jo centrinė žvaigždė susidaro iš asimptotinės sekos raudonosios milžinės, jos vandenilio degimo zonai priartėjus prie išorinių sluoksnių. Tokio ūko stadija trunka apie 50 000 metų. Praėjus šiam laiko tarpui, žvaigždės šerdis virsta baltąja nykštuke, o planetiškasis ūkas pamažu išsisklaido į tarpžvaigždinę erdvę.
Planetiniuose ūkuose gali susidaryti sudėtingi anglies junginiai (fulerenai).[3]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ SEDS 2013
- ↑ Frew & Parker 2010, pp. 129–148
- ↑ Cami, J; Bernard-Salas, J.; Peeters, E.; Malek, S. E. (2 September 2010). „Detection of C60 and C70 in a Young Planetary Nebula“. Science. 329 (5996): 1180–2. Bibcode:2010Sci...329.1180C. doi:10.1126/science.1192035. PMID 20651118.
|
Šis straipsnis apie ūką yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |