Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.
Fagopyrum esculentum
Sėjamasis grikis (Fagopyrum esculentum)
Sėjamasis grikis (Fagopyrum esculentum)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
( Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
( Magnoliopsida)
Poklasis: Gvazdikažiedžiai
( Caryophyllidae)
Šeima: Rūgtiniai
( Polygonaceae)
Gentis: Grikis
( Fagopyrum)
Rūšis: Sėjamasis grikis
( Fagopyrum esculentum)

Sėjamasis grikis (Fagopyrum esculentum) – rūgtinių (Polygonaceae) augalų rūšis, priklausanti grikių (Fagopyrum) genčiai.

Žodžio kilmė

redaguoti

Žodis „grikis“ kilęs iš lenk. gryka.[1] Savo ruožtu slavai grikius taip pavadino pagal Graikiją, iš kurios grikiai buvo vežami į slavų kraštus.

 
Grikių laukai Dieveniškių krašte, prie Šetylų

Morfologija

redaguoti

Stiebas status, sultingas. Lapai širdiški, blizgantys. Žiedai smulkūs, balsvai rožiniai arba žalsvai geltoni, sukrauti kekėse. Vaisiai tribriauniai riešutėliai. Aukštis – 0,1–0,6 m. Žydi birželio–rugpjūčio mėnesiais.

Sudėtis

redaguoti

Grikių grūdai turi 9,5-14,1 % lengvai pasisavinamų baltymų, geležies, fosforo, kalcio, 80,5-84,1 % krakmolo, 1,2-2,2 % ląstelienos, mineralinių druskų, 1,8-3,1 % riebalų, obuolių ir citrinos rūgščių, vitaminų B1, B2.

Panaudojimas

redaguoti

Lietuvoje grikiniai daugiausia auginami smėlingose dirvose šalies pietryčiuose ir rytuose. Pasitaiko sulaukėjusių.[2]

Kvepiantys grikių žiedai išskiria daug nektaro ir juos noriai lanko bitės. Grikių medus turi gerokai daugiau baltymų ir geležies nei liepų ar gėlių medus.

Grikių šiaudai naudojami kaip pašaras gyvuliams.

Produkcija

redaguoti
Tūkstančiai tonų
(2007 m.)
  Rusija 1004
  Kinija 800
  Ukraina 160
  Prancūzija 117
  Lenkija 88
  Kazachstanas 80
  JAV 68
  Brazilija 52
  Japonija 34
  Lietuva 21
  Baltarusija 13
  Latvija 8
  Butanas 7
  Pietų Korėja 3
  Kanada 2


 

Šaltiniai

redaguoti
  1. Ernst Fraenkel. Litauiches Etymologysches Wörterbuch. I–II t. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1962–1965. p. 169.
  2. Algirdas Lekavičius. Vadovas augalams pažinti. – Vilnius: Mokslas, 1989. // psl. 67