Ašera

Deivės Ašeros statulėlė iš Judėjos (VIII–VI a. pr. m. e.)

Ašera – deivė vakarų semitų mitologijoje, dievų ir žmonių motina, jūros viešpatė. Nuo II tūkst. pr. m. e. vidurio šios deivės kultas plačiai paplito Artimuosiuose Rytuose, deivė galėjo būti garbinama ir Egipte. Ugaritų mituose Ašeros (ʾAṯiratu) sutuoktinis – aukščiausiasis dievas Elas. Sirijoje ir Palestinoje buvo plačiai garbinama kaip Deivė Motina. Babiloniečių įrašuose vadinama Ašratu, jos sutuoktiniu laikomas dievas Amuru. Teigiama, kad Pietų Arabijoje Ašera įgavo Saulės dievybės bruožų. Svarbiausias deivės epitetas – „Ašera, jūros viešpatė“, jis dar verčiamas „toji, kuri vaikšto jūros paviršiumi“.

Deivė paliudyta įvairaus pobūdžio Ugarito tekstuose, kaip antai aukojimų sąrašuose, apeiginiuose tekstuose, dievų sąrašuose. Teoforinių asmenvardžių nėra žinoma. Pasak ugaritų mitų, Ašera su Elu susilaukė 70 dievų. Sutinkami epitetai „visų dievų motina“, „dievų žindyvė“. Iš to sprendžiama, kad ir Ugarite Ašera laikyta Deive Motina. Pasakojama, jog Ašera kreipėsi į Elą, kad šis leistų Baalui pastatyti rūmus. Anot mito apie Baalą ir Mutą, Ašera džiūgavusi dėl Baalo mirties, nors jis taip pat buvęs jos sūnus. Žuvus Baalui, jo sesuo Anat apkaltinusi Ašerą priešiškumu jam. Ašerai reikalaujant, Elas pasaulio valdovu vietoj Baalo paskyręs Astarą. Ašera, anot mitų, gyvenusi kažkur prie jūros, atskirai nuo sutuoktinio Elo.

Sirijoje ir Palestinoje Ašeros sutuoktiniu neretai buvo laikomas dievas Baalas, o pati deivė vadinama Baalat. Manoma, kad buvo garbinama ir kaip dievo Jahvės porininkė. Apie tai sprendžiama iš dviejose pietų Palestinos vietovėse aptiktų įrašų.

Deivės vardas minimas ir Biblijoje, Senajame Testamente, kur jis paminėtas apie 40 kartų. Žodžiu ašerah Senajame Testamente taip pat įvardijamas medinis stabas, kurio garbinimą smerkė pranašai.