Pereiti prie turinio

Aškenaziai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aškenaziai
Gyventojų skaičius 10–11 milijonų
Populiacija šalyse JAV ~ 5–6 000 000

Izraelis 2 800 000

Rusija 194 000–500 000

Kalba (-os) jidiš
Religijos judaizmas
Giminingos etninės grupės sefardai, kitos žydų grupės
Žydai Vidurio Europoje (1881 m.)

Žydai aškenaziai (hebr. ‏אשכנז‏‎ = Ashkenazim) – žydų diasporos dalis, atsiradusi pirmojo tūkstantmečio pabaigoje[1], žydų naujakuriams viduramžiais apsigyvenus palei Reino upę Šventojoje Romos imperijoje (dab. vakarų Vokietijoje).[2][3][4]

Pavadinimas Ashkenazi kilęs iš biblinės figūros Aškenazo, pirmojo Gomeros sūnaus.

Tradicinė aškenazių žydų diasporos kalba yra jidiš (germanų kalba, turinti hebrajų, aramėjų ir slavų kalbų elementų),[1] išsivysčiusi viduramžiais jiems persikėlus į šiaurės Europą (Vokietiją ir Prancūziją). Šimtmečius aškenaziai vartojo hebrajų kalbą kaip sakralią kalbą, tik XX a. Izraelyje hebrajų kalba tapo bendrine.

Aškenaziai daug nuveikė filosofijos, literatūros, meno, muzikos ir mokslo srityse.[5][6][7][8]

Sąvoka „aškenaziai“ reiškia žydų naujakurius, viduramžiais įkūrusius bendruomenes palei Reino upę Vakarų Vokietijoje.[9] Apsigyvenę naujoje aplinkoje jie laikėsi tradicijų, susiformavusių dar Babilone, Šventojoje Žemėje bei vakarų Viduržemio jūros pakrantėje. Aškenazių religiniais centrais tapo Mainco, Vormso ir Trua miestai. Žymus Prancūzijos Rišon rabinas Shlomo Itzhaki (Rashi) padarė didelę įtaką žydų religijai.

Vėlyvaisiais viduramžiais dėl religinio persekiojimo dauguma aškenazių persikraustė į rytus,[10] pasitraukdami iš Šventosios Romos imperijos į įvairias ATR dalis, dabartinėse Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Moldovos, Lenkijos, Rusijos, Slovakijos ir Ukrainos teritorijose.[11][12]

XVIII–XIX a. pabaigoje žydai, likę Vokietijoje ar grįžę į ją, pradėjo kultūrinę revoliuciją – veikiami Haskalos ir kovos dėl emancipacijos, taip pat intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo miestuose, jie palaipsniui atsisakė jidiš ir perėmė vokiečių kalbą. Taip kūrėsi naujos žydų religinio gyvenimo formos ir kultūrinis identitetas.[13]

Antrojo pasaulinio karo ir holokausto metu sunaikinta didelė dalis aškenazių.[14][15] Manoma, kad XI amžiuje aškenazių žydai sudarė tris procentus visų žydų pasaulio gyventojų, o 1930 m. atliktas tyrimas nustatė, kad jie sudaro 92 proc. pasaulio žydų.[16] Prieš pat holokaustą žydų skaičius pasaulyje siekė maždaug 16,7 milijono. Šiais laikais Žemėje gyvena nuo 10 milijonų iki 11,2 milijonų aškenazių. Sergio Della Pergola, apytiksliai apskaičiavęs sefardus ir mizrahi žydus, nustatė, kad aškenaziai sudaro 65–70 % žydų visame pasaulyje.[17] Remiantis kitais tyrimais, Aškenaziai sudaro apie 75 % žydų.[18]

Genetiniai aškenazių tyrimai – tyrinėjant jų tėvo ir motinos giminę, taip pat autosominę DNR – rodo, kad aškenaziai yra Levanto ir Europos gyventojų (daugiausia Vakarų/Pietų Europos) palikuoniai.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žydų apsigyvenimas senovės Europoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

63 m. pr. m. e. Jeruzalės apgultimi Romos imperija užkariavo Judėją, tūkstančiai žydų karo belaisvių išgabenti į Romą kaip vergai. Vėliau vyko dar kelios panašios priverstinės žydų migracijos į Romą. Įgiję laisvę, jie tapo Romos prekybininkais.[19][20]

Nustatyti žydų skaičių senovėje yra sunku dėl tikslių dokumentų trūkumo. Įvairių tyrimų duomenimis, Romos imperijoje gyveno 6–7 milijonai žydų.[21][22] Romėnai neskyrė žydų Izraelio/Judėjos žemėje ir už jos ribų. Jie rinko metinį šventyklos mokestį iš žydų visoje imperijoje. Maištai ir diasporos bendruomenių persekiojimas Egipte, Libijoje ir Kretoje 115–117 m. turėjo didelę įtaką žydų diasporai.

Viduramžiais Galijos šiaurėje įsikūrė nemažai žydų.[23][24] Per šį laikotarpį ir ankstyvaisiais viduramžiais kai kurie žydai perėmė dominuojančias graikų ir lotynų kultūras, daugiausia perėję į krikščionybę.[25]  Frankų karalius Dagobertas I 629 metais išvarė žydus iš savo Merovingų karalystės. Žydai buvusiose Romos teritorijose susidūrė su naujais iššūkiais, vykdant antižydiškus Bažnyčios nutarimus.

Karoliui Didžiajam išplėtus Frankų imperiją, apie 800 m. Šiaurės Italijoje, Romoje ir Prancūzijoje prasidėjo trumpas stabilumo ir vienybės laikotarpis. Tai sudarė galimybes žydų pirkliams vėl įsikurti į šiaurę nuo Alpių. Karolis Didysis suteikė žydams laisves, panašias į tas, kurios kadaise turėtos Romos imperijoje. Žydai iš Pietų Italijos, bėgdami nuo religinio persekiojimo, pradėjo keltis į Vidurio Europą. Grįžę į frankų žemes, daugelis žydų prekybininkų užsiėmė finansais ir prekyba, įskaitant pinigų skolinimą ar lupikavimą (Bažnyčios įstatymai draudė krikščionims skolinti pinigus už palūkanas).[26] 

Jidiš kalba atsirado viduramžiais, žydų ir lotynų kalbas veikiant aukštajai vokiečių kalbos tarmei.[27] Tai germanų kalba, rašoma hebrajiškais rašmenimis, stipriai paveikta hebrajų ir aramėjų kalbų, turi romanų, o vėliau ir slavų kalbų elementų.

Ankstyvųjų ir vėlyvųjų viduramžių migracija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žydų atvykimas į Lenkiją

XI amžiuje žydų naujakuriai, persikėlę iš pietų Europos ir Artimųjų Rytų (pvz., Babilonijos žydai[28] ir Persijos žydai[29]) ir Magribo žydų prekybininkai iš Šiaurės Afrikos[30] pradėjo įsikurti šiaurėje, ypač palei Reiną. Dažnai tai skatino naujos ekonominės galimybės ir vietinių krikščionių valdovų kvietimai. Flandrijos grafas Baldvinas V pakvietė Jokūbą ben Yekutielį ir kitus žydus apsigyventi jo žemėse. Netrukus po to, kai normanai užkariavo Angliją, Viljamas Užkariautojas pakvietė žemyne gyvenusius žydus apsigyventi jo žemėse. Vyskupas Rüdiger Huzmann paragino Mainco žydus persikelti į Špejerį. Šiuos sprendimus priimti skatino tai, kad žydai turėjo praktinių žinių ir patirties vystyti šalies ekonomiką, padidinti valdovo pajamas ir pagyvinti prekybą.[31] Paprastai žydai įsikurdavo arti miestų centrinių turgų ir bažnyčių. Nors ir teko pripažinti karališkąją ir bažnytinę valdžią, jiems buvo suteikta administracinė autonomija.

XI amžiuje Pietų Italijoje, o paskui ir šiaurėje paplito rabinų judaizmas ir jo pagrindas – Babilono Talmudo kultūra.[32]

Kryžiaus žygių metu visoje Europoje įvyko daugybė žydų žudynių. Įkvėptos Pirmojo kryžiaus žygio kryžiuočių minios 1096 m. įvykdė Reino krašto žydų bendruomenės žudynes Špejerio, Vormso ir Mainco miestuose. Juose įsikūrusios ankstyviausios žydų gyvenvietės į šiaurę nuo Alpių, vaidino svarbų vaidmenį formuojant aškenazių religinę tradiciją (kartu su Trua ir Senso miestais Prancūzijoje). Nepaisant to, žydai Vokietijoje išliko, nors kai kurie aškenaziai prisijungė prie sefardų žydų Ispanijoje.

1290 m. aškenaziai išvaryti iš Anglijos, 1394 m. iš Prancūzijos, o XV a. iš kai kurių Vokietijos dalių. Tai ilgainiui privertė aškenazius persikraustyti į Rytų Europą: Lenkiją (X a.), Lietuvą (X a.) ir Rusiją (XII a.). Per šį kelių šimtų metų laikotarpį žydų ekonominė veikla buvo sutelkta į prekybą, verslo valdymą ir finansines paslaugas. Taip atsitiko dėl kelių veiksnių: krikščioniški Europos draudimai ribojo ūkines žydų veiklas, draudė krikščionims užsiimti tam tikra finansine veikla (pvz., lupikinėmis paskolomis),[33] žydai buvo labai raštingi (beveik visi vyrai turėjo išsilavinimą), prekiaudami galėdavo pasikliauti šeimos nariais, gyvenančiais skirtinguose regionuose ir šalyse.

Šiuolaikinė istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Danielis Elazaras nustatė, kad XI amžiaus pabaigoje 97 % pasaulio žydų buvo sefardai ir tik 3 % aškenaziai; XVII amžiaus viduryje „Sefardai vis dar viršijo aškenazius santykiu 3:2“; XVIII amžiaus pabaigoje „Aškenaziai santykiu 3:2 viršijo sefardus – tai lėmė, palyginti su Osmanų musulmonų pasauliu (kuriame gyveno sefardai), pagerėjusios gyvenimo sąlygos krikščioniškoje Europoje“. Iki 1930 m. Artūras Rupinas apskaičiavo, kad aškenazių žydai sudarė beveik 92 % pasaulio žydų.[16] Ši demografinė kaita atspindi žydų migraciją iš Pietų ir Vakarų Europos į Vidurio ir Rytų Europą.

Žydų bendruomenės dab. Lenkijoje, Rusijoje ir Baltarusijoje buvo gana socialiai ir politiškai stabilios. Klestinti leidybos pramonė ir šimtai žydiškų Biblijos komentarų paskatino chasidų judėjimo plėtrą, atsirado dideli žydų akademiniai centrai.[34]

XIX–XX a., norint išvengti pogromų rytuose ir kitose valstybėse atsiradus naujoms ekonominėms galimybėms, vyko didžiulė žydų emigracija į vakarus. Nuo 1750 m. aškenaziai sudaro didžiąją Amerikos žydų dalį.[35]

Holokaustas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apskaičiuota, kad Europoje Antrojo pasaulinio karo pradžioje gyveno 8,8 milijono žydų, kurių dauguma buvo aškenaziai. Maždaug 6 milijonai (daugiau nei du trečdaliai) jų buvo sistemingai nužudyti Holokausto metu. Gyvybės neteko 3 milijonai iš 3,3 milijono Lenkijos žydų (91 %); 900 000 iš 1,5 milijono Ukrainoje (60 %); 50–90 % žydų iš kitų slavų tautų, Vokietijos, Vengrijos ir Baltijos valstybių, ir daugiau kaip 25 % žydų Prancūzijoje. Sefardų bendruomenė taip pat nukentėjo Graikijoje, Nyderlanduose ir buvusioje Jugoslavijoje.[36] Kadangi didžioji dauguma aukų buvo aškenaziai žydai, jų procentinė dalis sumažėjo nuo 92 % pasaulio žydų 1930 m.,[16] iki beveik 80% pasaulio žydų šiandien. Holokaustas taip pat nutraukė natūralią jidiš kalbos raidą, nes apie 5 milijonai (didžioji dauguma) nukentėjusių žydų, kalbėjo jidiš kalba.[37] Daugelis išgyvenusių aškenazių žydų po karo emigravo į Izraelį, Kanadą, Argentiną, Australiją ir JAV.

Manoma, kad dabar, po Holokausto, aškenaziai sudaro apie 83–85 procentus žydų visame pasaulyje.[38][39][40][41] Remiantis kitais vertinimais, aškenaziai sudaro apie 75 % žydų visame pasaulyje.[17][18]

Papročiai, įstatymai ir tradicijos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žydai meldžiasi per Jom Kipurą (dail. Mauricijus Gotlibas, 1878 m.)

Aškenazių (žydų ortodoksų) halacha yra kitokia nei sefardų žydų, ypač skiriasi papročiai. Žinomi jų skirtumai:

  • Pesach (Velykos): aškenaziai žydai tradiciškai negali valgyti ankštinių produktų, grūdų, sorų ir ryžių. Sefardai paprastai nedraudžia šių maisto produktų.
  • Žydai aškenaziai laisvai valgo žuvį bei pieno produktus; kai kurie sefardų žydai jų valgyti negali.
  • Ištekėjusios ir našlės aškenazių moterys naudoja perukus.
  • Kašruto mėsai Sefardai kelia griežtesnius reikalavimus, todėl jie nevalgo kai kurių mėsos produktų, kurie aškenazių žydams yra priimtini (košeriniai). Nepaisant griežtesnių skerdimo reikalavimų, Sefardams leidžiama valgyti gyvūno užpakalines dalis, tinkamai pašalinus sėdimąjį nervą Halakhic, o daugeliui aškenazių žydų – ne. Taip yra dėl to, jog skerdikai nebuvo pakankamai kvalifikuoti teisingai pašalinti sėdmeninį nervą, taigi paprasčiau būdavo atskirti užpakalinius ketvirčius ir parduoti juos kaip ne košerinę (netinkamą valgyti) mėsą.
  • Žydai aškenaziai naujagimius dažnai vadina mirusių šeimos narių vardu, o sefardai dažnai savo vaikus vadina senelių vardais, net jei tie seneliai vis dar gyvena.
  • Tradicinis aškenazių tarimas hebrajų kalba skiriasi nuo kitų grupių. Ryškiausias konsonantinis skirtumas nuo sefardų ir mizrahų hebrajų dialektų yra hebrajų raidės tav tarimas kaip / s /, o ne a / t / ar / θ / kai kuriuose hebrajiškuose žodžiuose.

Lietuvos aškenaziai (litvakai)

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Lietuvos žydai.

XV amžiuje didžiausia žydų bendruomenė išeivijoje buvo aškenazių bendruomenė Lenkijoje (vėliau ATR).[35] Ši teritorija, vėliau patekusi į Rusijos, Austrijos ir Prūsijos (Vokietijos) sudėtį iki holokausto išliko pagrindiniu aškenazių žydų centru.

1740 m. šeima iš Lietuvos tapo pirmaisiais aškenazių žydais, apsigyvenusiais Jeruzalės žydų kvartale.[42]

Aškenaziai Izraelyje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Izraelyje terminas „Ashkenazi“ dabar dažnai taikomas visiems žydams, apsigyvenusiems Europoje, o kartais ir tiems, kurių etninė kilmė iš tikrųjų yra sefardų. Mizrahi, Jemeno, kurdų ir kitos kilmės žydai, neturintys jokių ryšių su Pirėnų pusiasaliu, panašiai buvo bendrai pradėti laikyti sefardais. Daugėja mišrios kilmės žydų ir mišrių santuokų, daugelis jų nebesureikšmina savo istorinės kilmės.

Žymūs aškenaziai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žydai aškenaziai daug pasiekė gamtos ir socialinių mokslų, matematikos, literatūros, finansų, politikos, žiniasklaidos, prekybos ir kitose srityse. Žydai aškenaziai pelnė daugybę Nobelio apdovanojimų.

Žurnalas „Time“ svarbiausiu XX amžiaus žmogumi paskelbė aškenazių kilmės fiziką Albertą Einšteiną. Pasak Kembridžo universiteto atlikto tyrimo, 25 % Tiuringo premijos laureatų, 23 % turtingiausių amerikiečių, 38 % „Oskarą“ laimėjusių kino režisierių ir 29 % Oslo apdovanojimų laimėtojų yra žydai aškenaziai.

Genetika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Genetinė kilmė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tyrimai atskleidė, kad žydai aškenaziai kilę iš senovės (2000 m. pr. m. e. – 700 m. pr. m. e.) Viduriniųjų Rytų gyventojų, išplitusių Europoje.[43] Aškenaziai pasižymi genetinės kliūties homogeniškumu, tai reiškia, kad jie kilę iš didelės populiacijos, kurios narių skaičius buvo labai sumažėjęs, tačiau paskui atsigavo. Genetiniai tyrimai, kuriuos atliko Gilas Atzmonas iš Alberto Einšteino medicinos koledžo, vykdydamas genų ilgaamžiškumo projektą, rodo, kad aškenaziai suklestėjo Romos imperijos laikais, paskui gyventojų skaičius nuo kelių milijonų sumažėjo iki vos 400 šeimų, kurios apie 1000 m. išvyko iš Šiaurės Italijos į Centrinę, o vėliau persikėlė į Rytų Europą ir gyventojų skaičius vėl gerokai išaugo.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 Mosk, Carl. Nationalism and economic development in modern Eurasia. Routledge. ISBN 9780415605182.
  2. ↑ Aškenaziai. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-10-22.
  3. ↑ Kas yra pavadinama terminais „aškenaziai“ ir „sefardai“?[neveikianti nuoroda]. VLKK. Nuoroda tikrinta 2024-10-22.
  4. ↑ „Ashkenazi“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2024-10-22.
  5. ↑ Henry L. Feingold (1995). Bearing Witness: How America and Its Jews Responded to the Holocaust. Syracuse University Press. ISBN 9780815626701.
  6. ↑ Eric Hobsbawm (2002). Interesting Times: A Twentieth Century Life. Abacus Books.
  7. ↑ Glenda Abramson (ed.
  8. ↑ T. C. W. Blanning (ed.
  9. ↑ Ashkenazi - people.
  10. ↑ Ben-Sasson, Haim Hillel, et al (2007).
  11. ↑ Mosk (2013), p. 143.
  12. ↑ Harshav, Benjamin (1999).
  13. ↑ Ben-Sasson, Haim Hillel, et al (2007).
  14. ↑ Yaacov Ro’i, „Soviet Jewry from Identification to Identity“, in Eliezer Ben Rafael, Yosef Gorni, Yaacov Ro’i (eds.
  15. ↑ Dov Katz, „Languages of the Diaspora“, in Mark Avrum Ehrlich
  16. ↑ 16,0 16,1 16,2 Demographie – Demokratie – Geschichte: Deutschland und Israel.
  17. ↑ 17,0 17,1 Sephardic Jewry and Mizrahi Jews.
  18. ↑ 18,0 18,1 Focus on Genetic Screening Research, ed.
  19. ↑ Davies, William David; Finkelstein, Louis; Horbury, William; Sturdy, John; Katz, Steven T.; Hart, Mitchell Bryan; Michels, Tony; Karp, Jonathan; Sutcliffe, Adam; Chazan, Robert: The Cambridge History of Judaism: The early Roman period, p.168 (1984), Cambridge University Press
  20. ↑ The Jews Under Roman Rule: From Pompey to Diocletian: a Study in Political Relations, p. 131
  21. ↑ A Social and Religious History of the Jews, by Salo Wittmayer Baron ... Volume 1 of A Social and Religious History of the Jews.
  22. ↑ Jews in the Hellenistic and Roman Cities.
  23. ↑ Toch (2013), p. 68.
  24. ↑ 'Some sources have been plainly misinterpreted, others point to „virtual“ Jews, yet others to single persons not resident in the region.
  25. ↑ Shaye J. D. Cohen, The Beginnings of Jewishness: Boundaries, Varieties, Uncertainties.
  26. ↑ David Malkiel, Reconstructing Ashkenaz: The Human Face of Franco-German Jewry, 1000-1250.
  27. ↑ Neil G. Jacobs, Yiddish: A Linguistic Introduction Cambridge University Press, 2005 p. 55.
  28. ↑ Ben-Jacob, Abraham (1985), „The History of the Babylonian Jews“.
  29. ↑ Grossman, Abraham (1998), „The Sank of Babylon and the Rise of the New Jewish Centers in the 11th Century Europe“
  30. ↑ Frishman, Asher (2008), „The First Asheknazi Jews“.
  31. ↑ Nina Rowe, The Jew, the Cathedral and the Medieval City: Synagoga and Ecclesia in the 13th Century Cambridge University Press, 2011 p. 30.
  32. ↑ Guenter Stemberger, „The Formation of Rabbinic Judaism, 70–640 CE“ in Neusner & Avery-Peck (eds.
  33. ↑ Ben-Sasson, Hayim. A History of the Jewish People.
  34. ↑ Breuer, Edward.
  35. ↑ 35,0 35,1 Schoenberg, Shira. Ashkenazim.
  36. ↑ Estimated Number of Jews Killed in The Final Solution.
  37. ↑ Solomo Birnbaum, Grammatik der jiddischen Sprache (4., erg.
  38. ↑ Gershon Shafir, Yoav Peled, Being Israeli: The Dynamics of Multiple Citizenship Cambridge University Press 2002 p. 324 'The Zionist movement was a European movement in its goals and orientation and its target population was Ashkenazi Jews who constituted, in 1895, 90 percent of the 10.5 million Jews then living in the world (Smooha 1978: 51).'
  39. ↑ Encyclopædia Britannica, 'Today Ashkenazim constitute more than 80 percent of all the Jews in the world, vastly outnumbering Sephardic Jews.'
  40. ↑ Asher Arian (1981) in Itamar Rabinovich, Jehuda Reinharz, Israel in the Middle East: Documents and Readings on Society, Politics, and Foreign Relations, pre-1948 to the present UPNE/Brandeis University Press 2008 p. 324 „About 85 percent of the world’s Jews are Ashkenazi“
  41. ↑ David Whitten Smith, Elizabeth Geraldine Burr, Understanding World Religions: A Road Map for Justice and Peace Rowman & Littlefield, 2007 p. 72 'Before the German Holocaust, about 90% of Jews worldwide were Ashkenazim.
  42. ↑ Kurzman, Don (1970) Genesis 1948.
  43. ↑ Tony Nick Frudakis (2010-07-19). Molecular Photofitting: Predicting Ancestry and Phenotype Using DNA.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ž • A • R
Europos tautos
Romanai
Germanai ir keltai

Airiai  · Anglai  · Austrai  · Bretonai  · Danai  · Fareriečiai  · Flamandai  · Fryzai  · Islandai  · Kornai · Liuksemburgiečiai  · Meniečiai  · Norvegai  · Olandai  · Škotai · Švedai  · Valai  · Vokiečiai
Slavai
Kiti indoeuropiečiai
Ne indoeuropiečiai
Svarbiausios diasporos
Paryškintos tautos, sudarančios daugumą bent vienoje Europos valstybėje


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Aškenaziai&oldid=7432844"