Akado imperija

	Akado imperija
	buvusi imperija
	Location of AkadasArtimieji Rytai XXIV a. pr. m. e.: Akado imperija Huritų karalystės Elamas
Sostinė	Akadas
Valdymo forma	monarchija
	šarum
2334−2279 m. pr. m. e.	Sargonas
2168−2154 m. pr. m. e.	Šuturulas
Era	Senovė
- Ekspansijos pradžia	2334 m. pr. m. e. m.
- Nukariauja gutijai	2154 m. pr. m. e. m.

33°6′0″ š. pl. 44°6′0″ r. ilg. / 33.10000°š. pl. 44.10000°r. ilg. / 33.10000; 44.10000

Akado imperija – senovės imperija su centru Akado mieste ir aplinkinėse Mesopotamijos žemėse, 3-jame tūkst. pr. m. e. suvienijusiose į centralizuotą valstybę semitus akadus ir šumerus.

Akado imperija suklestėjo XXIV−XXII a. pr. m. e. dėka jos įkūrėjo Sargono Didžiojo. Akadų kalba palaipsniui išstūmė šumerų kalbą, įsigalėjo nukariautose gretimose žemėse.

Akado imperija kartais pavadinama pirmąja istorijoje, nors šis vardas priskiriamas ir kai kurioms šumerų valstybėms.

Akado miestas

Pagrindinis straipsnis – Akadas.

Akado miesto tiksli archeologinė vieta kol kas nėra identifikuota. Panašūs vardai randami įvairiuose šaltiniuose, pvz., šumerų kalboje Agade (Šumero karalių sąraše), asirų-babiloniečių Akkadû („priklausantis Akadui“). Šio žodžio reikšmė ir etimologija nėra aiški (rašoma a.ga.dè^KI arba URI^KI). Po kelių šimtmečių iš naujosios Babilonijos karaliaus Nabonido archeologinių įrašų matyti, kad deivės Ištarės garbinimą Akade pakeitė deivės Anunitu kultas. Jos šventykla stovėjo Sipare, kaip manoma, buvusiame netoli Akado. Nepaisant ilgalaikių tyrinėjimų, miestas nėra surastas. Pagal vieną teoriją, Akadas buvo įsikūręs ant Eufrato kairiojo kranto, priešais Siparą, galbūt jis buvo Siparo miesto dalis. Pagal kitą teoriją, Akado liekanos turėtų būti surastos žemiau šiuolaikinio Bagdado. Manoma, kad miestas buvo sugriautas per gutijų invaziją žlugus Akado imperijai. Pirmas žinomas įrašas apie miesto egzistavimą padarytas En-Šakušanos iš Uruko, kur sakoma, kad jis nugalėjo Akadą. Tai liudija šį miestą buvus dar gerokai prieš Sargono Akadiečio iškilimą, nors Karalių sąraše jis minimas kaip šio miesto statytojas. Be to, Akadas paminėtas judėjų biblijoje Tanache – Pradžios knygoje 10:10: „Ir jo [Nimrodo] karalystės pradžia buvo Babelis ir Erechas, ir Akadas, ir Calnehas Šinaro žemėje“.

Istorija

Pradžia

Bronzinis biustas, galimai priklausęs Sargonui

Akadų kalba buvo vartojama Mesopotamijos istorinio periodo pradžioje, suklestėdama ankstyvosioms dinastijoms valdant Kiše ir kituose miestuose-valstybėse Šumero šiaurėje, kur apie 3 tūkst. pr. m. e. įsitvirtino valdovai su akadiškais vardais. Sargonas dažnai minimas kaip jungtinės Akado ir Šumero imperijos valdovas, nors neseniai surasti šaltiniai byloja, kad šumerai vykdė ekspansiją, vadovaujami ankstesnių valdovų, įskaitant Lugal-Anemundu iš Adabo, Eanatumą iš Lagašo ir Lugalzagesį iš Umos.

Sargono laikotarpis


Mesopotamijos istorija
Mesopotamijos priešistorė:
Ubeido k. > Ugarito k.	Hasunos k., Chalafo k.
Šumeras
Akado imperija
Gutijai	Huritai
III Ūro dinastija
Amoritai
Babilonija:	Asirija:
Isinas, Larsa, Ešnuna, I, II din.	Senoji Asirija
Kasitai (III din.)	Mitanija
IV, V, VI, VII, E din.	Vidurinioji Asirija
Naujoji Asirijos imperija (X din.)
Naujoji Babilono karalystė (XI din.)
Achemenidai > Seleukidai
Partai > Sasanidai
Irako istorija

Sargonas Akadietis (Sharru-kin, 'tikrasis karalius'; greičiausiai šį titulą gavęs su valdžia XXIV a. pr. m. e.) laimėjo ir paėmė į nelaisvę Lugalzagesį Uruko mūšyje, nugalėdamas jo imperiją. Ankstyviausi įrašai akadų kalba siekia Sargono laikus. Kilęs iš paprastos šeimos, Sargonas dirbo sodininku ir taurininku pas Kišo karalių, turėjusį semitišką Ur-Zababos vardą, buvo atsakingas už drėkinimo kanalų valymą. Tokiu būdu jis bendravo su daugybe disciplinuotų darbininkų, kurie galbūt vėliau tapo jo pirmaisiais kareiviais. Nuvertus Ur-Zababą, Sargonas buvo karūnuotas ir jis pradėjo užsienio karines kampanijas. Jis keturis kartus puolė Siriją ir Kanaaną, sujungdamas „vakarų“ šalis su Mesopotamija „į vieną imperiją“. Kuriama imperija vakaruose siekė Viduržemio jūrą, galbūt ir Kiprą (Kaptara), šiaurėje – kalnus Anatolijoje (pasak vėlesnio hetitų teksto, buvo nugalėtas hetitų karalius Nurdagalas Burushandoje, Anatolijos teritorijos gilumoje), rytuose – Elamą (dab. Irane); pietuose – Maganą (dab. Omane). Manoma, kad šiame regione Sargonas turėjo valdžią 56 metus. Prekybos keliais buvo gabenamas sidabras iš Anatolijos, lazuritas iš Afganistano, kedro mediena iš Libano, varis iš Magano. Stiprinami ryšiai tarp Šumero miestų-valstybių ir Akado atspindėjo Mesopotamijos augančią ekonominę ir politinę galią. Imperijos „aruodu“ laikyta išvystytos žemdirbystės zona šiaurinėje Mesopotamijoje (Asirija). Buvo pastatyta eilė tvirtovių užtikrinti javų auginimo rajonų saugumą.

Sargono pergalėms pažymėti Viduržemio jūros pakrantėje buvo pastatyti paminklai su jo atvaizdu, Akade – miestai ir rūmai, papuošti trofėjais iš nukariautų kraštų. Elamas ir šiaurinė Mesopotamija (Subartu) taip pat buvo pavergti, o Šumere numalšinti sukilimai. Istoriografiniuose tekstuose užsimenama, kad perstatė Babilono miestą (Bab-ilu) naujoje vietoje netoli Akado. Per savo ilgą gyvenimą Sargonas rodė ypatingą pagarbą šumerų dievams, ypač savo sergėtojai deivei Inanai (Ištar) ir Kiše garbintam karo dievui Zababai, save vadino „dievo Anu pateptuoju žyniu“, „Enlilio didžiuoju ensiu“. Savo dukterį Enheduaną paskyrė dievo Nanos (Sino) žyne šventykloje Ūre.

Savo imperijos valdymo laikotarpio pabaigoje Sargonui padaugėjo rūpesčių, nes kilo maištai. Vėlesniuose Babilonijos tekstuose rašoma:

„Jam pasenus, visos žemės sukilo ir apsupo jį Akade (mieste)“, tačiau „jis mūšyje ištrūko iš apsiausties ir nugalėjo juos, sunaikindamas jų didelę kariuomenę“.

Su panašiomis problemomis susidūrė ir jo įpėdiniai sūnūs Rimušas (valdė 9 metus) ir Maništušu (valdė 15 metų). Jiems teko daug kovoti, siekiant išlaikyti imperiją, bet galiausiai abu buvo nužudyti.

Naram-Sinas

3-iojo karaliaus Naram-Sino pergalę žyminti akmeninė stela

Maništušu sūnus ir įpėdinis Naram-Sinas (2254–2218 m. m. pr. m. e.), dievo Sino numylėtinis, save įvardijo kaip „lugalį Naram-Siną, karalių keturių šalių“ (Lugal Naram-Sîn, Šar kibrat 'arbaim). Į šį valdovą buvo kreipiamasi kaip į „Akado dievą“. Taip buvo įvestas pirmasis Mesopotamijos istorijoje karaliaus kultas. Net vyriausiasis Enlilio žynys Nipūre save įvardijo jo vergu. Savo anūkui Šarkališariui suteikė „Visų karalių karaliaus“ titulą. Šios ideologinės reformos buvo nukreiptos prieš tradicinius šumerų hegemonų titulus.

Pradėjęs valdyti taip pat susidūrė su maištais, kilusiais Kiše, Nipūre, Umoje, Uruke ir Maryje, tačiau greitai juos, kaip ir anksčiau, žiauriai numalšino. Kad stabilizuoti padėtį valstybėje, įgyvendino keletą valdymo reformų, tarp kitų, ensiais paskirdamas artimus giminaičius ir statytinius. Su savo sūnumis su užmoju statė naujas šventyklas, kurių žyniai turėjo išskirtinių privilegijų į žemės nuosavybę – taip karalius stiprino savo sąjungą su žynių institucija valstybėje. Tai davė vaisių, nes leido Naram-Sinui plačiai vykdyti užkariavimų politiką. Jam valdant, imperija pasiekė klestėjimo viršūnę. Buvo konfiskuota dalis turtingųjų turto, renkami mokesčiai, privalomi viešieji darbai statant miestų sienas, šventyklas, drėkinimo kanalus. Išvystytas žemės ūkis davė didžiulius derlius, grūdai buvo išvalomi bei pervežami standartiniuose induose, pagamintuose vietos keramikos dirbtuvėse.

Karaliaus Naram-Sino šventyklos liekanos Sirijoje

Vienu iš pirmųjų trečiojo imperijos karaliaus karinių tikslų buvo Maganas. Įrašuose pažymėtos pergalės „devyniuose žygiuose per vienerius metus“, trijų valdovų paėmimas į nelaisvę ir laimėjimas prieš Magano karalių Maniumą. Didelės karinės ekspedicijos į Siriją metu sunaikino Eblos miestą-valstybę, sugriovė Armanumą, sudavė smūgį didanams. Galiausiai šiaurinė Sirija buvo prijungta prie Akado imperijos. Apie šiaurinėje Mesopotamijoje vykdytą kampaniją prieš lulubių kalnų gentis byloja Naram-Sino akmeninė stela, iškalta pergalei pažymėti. Nedaug išlikę žinių apie jo karą su miestu-valstybe Talchatumu. Šiuo laikotarpiu įrengtas pasienio punktas Tell Brak šiaurinėje Sirijoje.

Imperijos žlugimas

Naram-Sino įrašas apie šventyklos statybą Marado mieste

Laikui bėgant pablogėjo padėtis imperijos viduje: priešams pažeidus drėkinimo kanalų sistemą, kilo badas, prasidėjo valdžios nesutarimai su žyniais. Taip pat buvo problemų ir prie valstybės sienų, kur reikėjo atlaikyti klajoklių genčių antpuolius iš vakarų pusės, elamitų puldinėjimus iš rytų, barbarų įsiveržimus iš Zagroso. Imperijai teko pradėti kariauti gynybinius karus. Tačiau didžiausią pavojų kėlė gutijų gentys, kurios buvo nusitaikiusios į drėkinamuosius kanalus. Viename iš mūšių su jais, manoma, ir žuvo karalius Naram-Sinas. Įsiveržę į Akadą gutijai pasiekė Siparą, kur jų karalius Eridupiziras įsakė savo garbei iškalti įrašą, įvardijantį jį „keturių pasaulio šalių valdovu.“ Tuo pačiu metu valstybėje vienu metu sukilo miestai, imperijos sienas apgulė išorės priešai. Imperija atsidūrė ant subyrėjimo slenksčio. Pats „visų karalių karalius“ Šarkališaris sau suteikė „Akado karaliaus“ titulą (dėl nežinomų priežasčių). Pasiekęs keletą pergalių, iš dalies atkūrė turėtą valdžią, tačiau tik žemutinės Mesopotamijos teritorijos ribose. Tuo metu Elamas visiškai atgavo nepriklausomybę, šiaurėje įsikūrė huritų, lulubių karalystės, gentys iš šiaurės (huritai ar gutijai) užgrobė Ašūrą ir kitus miestus, įsikūrusius Tigro vidurupyje. Pasinaudoję suirute, gutijai įsitvirtino Mesopotamijoje ir pradėjo aktyviai reikštis valstybės vidaus politikoje.

Galutinai Akado imperija subyrėjo 2154 m. pr. m. e., 180 metų po jos įkūrimo. Regionas patyrė nuosmukį, besitęsusį iki III Ūro dinastijos iškilimo 2112 m. pr. m. e. Pasibaigus Šarkališario valdymui 2217–2193 m. m. pr. m. e., šalyje tvyrojo chaosas (2192–2168 m. m. pr. m. e. laikotarpyje), dėl sosto vyko nuožmi kova. Karalių sąraše įdėtas daug pasakantis įrašas „Kas buvo karalius?“, nes sąrašo sudarytojams matomai nebuvo aišku, kuris buvo pretendentas, o kuris karalius. Be to, čia pateikiami trumpalaikius valdovus žeminantys vardai – Irgigis, Imis, Nanumas ir Ilulu. Trumpai imperiją nedidelėje buvusios teritorijos dalyje bandė atkurti Dudu iš Sargono dinastijos, tačiau Sąraše pateiktas jį žeminantis vardas išduoda šį valdovą buvus nesavarankišku ir priklausomu nuo gutijų.

Paskutinis Akado valdovas Šu-Durulas (2168–2154 m. m. pr. m. e.) iš dalies atkūrė buvusią centralizuotą valdžią, tačiau tai neišgelbėjo imperijos. Atsiskyrė šumerų miestai su savo dinastijomis, tarp jų ir IV Uruko bei II Lagašo dinastijos. Valstybė kentėjo nuo gutijų, barbarų iš Zagroso kalnų, invazijos. Apie gutijų laikotarpį iš rašytinių šaltinių težinoma, kad jie mažai tesirūpino žemdirbyste, dokumentų rašymu ar visuomenės saugumu. Visi naminiai gyvuliai buvo išleisti klajoti po Mesopotamiją, smarkiai išaugo grūdų kainos, prasidėjo badas, sutapęs su galimais klimato pokyčiais, atnešusiais į regioną sausras. Sostinė Akadas buvo sugriautas, o Mesopotamijoje galutinai įsitvirtino svetimšaliai.

Valdžia

Molinė lentelė su įrašu apie Sargono gimimą

Daugelio tyrinėtojų nuomone, Akade vyravo despotinė šalies valdymo forma, kai karaliui priklausė absoliuti neribota valdžia. Akado valstybės modelis tapo pirmuoju bandymu sukurti Mesopotamijoje centralizuotą valstybę su stipria karaliaus valdžia, kas praktiškai anksčiau nebuvo žinoma šumerų miestuose-valstybėse ankstyvajame ikidinastiniame laikotarpyje. Kaip tik tuo metu buvo padėti politinės sistemos pagrindai susikūrusiose Mesopotamijoje valstybėse – šumerų-akadų karalystėje, Babilonijoje, Asirijoje. Tačiau naujovės sunkiai skynėsi kelią, kilo neramumai, separatizmas, rūmų sąmokslai. Pradiniame etape valdovai naudojo šumerų titulų – lugalio ir ensio – sistemą apibrėžti viršenybę. Pagal Akado vyriausybės modelį save lygino visos būsimų Mesopotamijos valstybių vyriausybės. Tradiciškai ensiai šumerų miestuose-valstybėse buvo aukščiausi šalies valdininkai. Tačiau šie vardai nebuvo pastovūs, pvz., Sargonas įvedė „Akado karaliaus“ vardą, be to, prie Naram-Sino jie galiausiai buvo atmesti, įtvirtinant „keturių pasaulio šalių karaliaus“ vardą. Siekdami žynių nuolankumo ir palaikymo, Sargono dinastijos valdovai garbino įvairių dievų kultą, masiškai statė šventyklas, negailėjo joms dovanų. Jie buvo religinių kultų valdovai, skyrė vyriausiuosius žynius.

Šalis buvo padalinta į teritorinius vienetus nomus, kurių valdytojais nuo Sargono laikų buvo skiriami „Akado sūnūs“ (Akado piliečiai) su atitinkamais atstovo titulais (ensio, šagano). Tai galėjo būti nebūtinai kilmingi, bet karaliui ištikimi asmenys. Kai kur dar tebevaldė senųjų nomų dinastijų atstovai, išlaikę lojalumą karaliui. Teritorijose, neįtrauktose į valstybės sudėtį, bet politiškai pavaldžiose, buvo skiriamas specialus pasiuntinys (pvz., Elame). Kad išlaikyti pavaldžią aristokratiją, valdovai į aukštus valstybės postus ar žyniais skyrė giminaičius ir statytinius. Tačiau pastarieji valdovų vykdyta politika nebuvo visada patenkinti, todėl per visą Akado imperijos gyvavimo laikotarpį karaliams teko malšinti sukilimus.

Armija

Sargonas įgyvendino kariuomenės reformą, kuri buvo nauja Mesopotamijos sąlygomis.

Tradicinę šumerų sunkiąją falangą karalius įveikė skaitlingais lengvaisiais pėstininkais ir išsklaidyta rikiuote. Plačiai pradėti naudoti lankininkai, anksčiau buvę nežymia jėga, matyt, dėl medienos trūkumo Šumere. Kariuomenė įvairiu laiku buvo komplektuojama iš savanorių, šauktinių ir profesionalių kariais. Ją sudarė lankininkų, ietininkų ir kirvininkų būriai, turėję po vieną rūšį puolamojo ginklo. Gynybai buvo naudojami smailiakraščiai variniai šalmai. Kareivių apranga taip pat buvo paprasta, dažniausiai sudaryta iš lengvos perrištos prijuostės, kartais iš pakankamai ilgo audinio gabalo, kad būtų galima jį persimesti per petį. Valdovo ginkluotė skyrėsi tik juosta, sandalais, apranga iš bachrominio audinio vietoje lygaus.

Ekonomika

Varinės statulos fragmentas iš *Bassetki* Irake

Svarbiausia ekonomikos šaka buvo žemės ūkis. Akado imperijoje mažesnę įtaką negu Šumero laikais turėjo šventyklų žemės nuosavybė, kuri buvo būdinga ankstyvajam ikidinastiniam laikotarpiui. Akivaizdu, jog žemė buvo skirstoma į bendruomeninę ir visuomeninę (karaliaus ir šventyklų, priklausiusią vietos dievui). Didžiausias pajamas duodavo drėkinamoji žemdirbystė, praktikuota žemutinėje Mesopotamijoje, tuo tarpu šiaurėje buvo kultivuojama nedrėkinamoji žemdirbystė. Drėkinimo priemonės apėmė visą kompleksą darbų paskirstant ir kaupiant vandenį, kovojant su upių potvyniais. Kanalų sistema buvo suformuota dar Šumero laikais. Nuo natūralių vandens arterijų šakojosi dirbtiniai magistraliniai ir mažesni kanalai, prie kurių statėsi pagrindiniai miestai. Buvo įrengiamos užtvankos kaupti vandens atsargas tvenkiniuose. Pagrindinė grūdinė kultūra buvo miežiai (kviečiai dėl jautrumo druskingiems dirvožemiams sėti rečiau), aliejinė – sezamas, vaisinė – datulinis finikas, taip pat augintos daržovės, o šiaurėje – vaismedžiai. Svarbios ūkio šakos buvo gyvulininkystė ir žvejyba.

Amatai ir prekyba

Akade buvo paveldėtos anksčiau buvusių įvairių amatų technologijos. Čia buvo pakankamai išvystyta puodininkystė, metalurgija, akmens raižymas, audimas, laivų statyba ir kt. Tačiau daugeliui vertingų gaminių pagaminti buvo reikalinga įvairi žaliava, kurios Mesopotamijoje buvo mažai ar iš viso nebuvo. Todėl labai svarbų vaidmenį atliko tarptautinė prekyba. Senovės prekybai buvo būdingi natūriniai mainai, tačiau palaipsniui atsirado bei vystėsi atsiskaitymai piniginiais ekvivalentais. Mesopotamijoje tai buvo brangiųjų metalų laužas, dažniausiai sidabro. Viena iš pagrindinių vietinių prekių Akade laikyti grūdai, kurie buvo tiekiami į gretimas žemes. Įsiveždavo statybinę medieną (iš Elamo ir Viduržemio jūros pakrantės), varį (iš Magano), uždirbo iš tarpininkavo, nes per Elamą vedė prekybiniai keliai. Jūros keliu (galbūt ir sausuma) buvo pasiekiamos išsivysčiusios civilizacijos Indo upės slėnyje, nes akadinės epochos kultūriniame sluoksnyje atkasta Indo kultūros rašytinių cilindrų. Tarptautinė prekyba buvo valstybinė arba vykdoma per specialius agentus (tamkārum). Tačiau civilizacijos vystymąsi stabdė išteklių ir prekių trūkumas, todėl buvo vykdomi kariniai žygiai į svetimas teritorijas su tikslu jas apiplėšti ar prijungti prie imperijos. Sargonui išplėtus valstybės ribas, taip pat joje įvedus vieningą visai šaliai kalendorių, matų ir svorių sistemą, suklestėjo prekyba. Sargonui priskiriamas nuopelnas sukuriant kelių sistemą ir sąrašą su miestais bei sritimis ir nurodytais atstumais tarp jų. Keliais reguliariai buvo gabenamas paštas.

Kultūra

Architektūra

Akado architektūrai būdinga Mesopotamijos tradicinė architektūra su horizontaliu pastatų sienų skaidymu, pakaitomis įrengiant piliastrus ir nišas, šventyklų statyba ant dirbtinių supiltų kalvų ir pan. Valdovai aktyviai statė ar perstatinėjo šventyklas, rūmus, tvirtoves. Tačiau iki šių dienų išliko mažai tos epochos statinių. Tai siejama su anarchija, vykusia po imperijos žlugimo, kuomet daugelis statinių buvo sugriauti. Prie to prisidėjo ir III Ūro dinastijos valdovų vykdoma politika, kuomet atstatant rūmus ir šventyklas buvo specialiai naikinamas buvusios imperijos paveldas. Pvz., 1899–1900 m. Nipūre buvo surasti pamatai zikurato, statyto Sargono Akadiečio laikais, tačiau paslėptais po III Ūro dinastijos epochos zikuratu.

Skulptūra

Akado skulptūros pavyzdžių išlikę labai mažai. Žinomiausias – bronzinis akadų valdovo biustas, kaip manoma, priklausęs Argonui. Rastas Ninevijoje tarp Ištar šventyklos griuvėsių, pažeistas, nes akiduobėse buvo brangakmeniai, kuriuos išimant viena pusė nukentėjo. Saugoma Irako nacionaliniame muziejuje. Kiti pavyzdžiai – Maništušu statula ir juodas obeliskas (rasta Sūzuose), varinė sėdinčio žmogaus statula (150 kg svorio, išlikusi apatinė dalis, rasta prie Bassetki miesto, Irake).

Literatūra ir kalba

Pagrindine kalba, kuria buvo rašomi kūriniai, išliko šumerų kalba. Akadų kalba rašytų kūrinių pavyzdžių išlikę labai mažai. Tyrinėtojai šio periodo kalbą vadina senąja akadų kalba. Eilė literatūros kūrinių priskiriama Sargono dukrai Enheduanai, kuri buvo vyriausioji Ūro žynė, ritualinių giesmių kūrėja. Jos kūriniai buvo vadinami „himnais deivei Inanai“. Iki šių dienų išliko apie šimtą lentelių su kai kurių jos himnų fragmentais, tačiau iš vėlesniojo senosios Babilonijos periodo. Jie buvo naudojami mokyklose perrašinėjimui, kas liudija jų populiarumą.

Akadų kalba buvo įgavusi lingua franca statusą Viduriniuose Rytuose, nors šumerų kalba išliko kaip šnekamoji ir literatūrinė. Akadų kalba paplito nuo Sirijos iki Elamo, net elamitų kalboje įsigalėjo elamitų dantiraštis, sukurtas akadų dantiraščio pagrindu. Akado tekstai vėliau rasti Egipte (Amarnos periodas), Anatolijoje, Persijoje (Behistune).