Brunonas Abakanovičius
| Brunonas Abakanovičius | |
|---|---|
| |
| Abakanovičiai | |
| |
| Abdankas (herbas) | |
| Gimė | 1852 m. spalio 6 d. Ukmergė |
| Mirė | 1900 m. rugpjūčio 29 d. Parc St. Maur, Paryžius |
Brunonas Abakanovičius (lenk. Bruno Abdank-Abakanowicz, 1852 m. spalio 6 d. Ukmergė – 1900 m. rugpjūčio 29 d. Parc St. Maur, prie Paryžiaus) – carinės Rusijos okupuotos Lietuvos ir Prancūzijos matematikas, inžinierius elektrotechnikas, išradėjas, konstruktorius.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kilęs iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės totorių kilmės bajorų giminės, besigiminiavusios su Goštautais.[1] 1863-1864 m. sukilimo dalyvio sūnus. Baigė Rygos politechnikos mokyklą (Das Baltische Polytechnikum zu Riga, dabartinis Rygos technikos universitetas), gavo kelių ir tiltų inžinieriaus specialybę. Liko institute dėstyti privatdocento teisėmis, 1875 m. pakviestas į Lvovo Technikos akademiją (dabartinis Lvovo politechnikos institutas), ten apsigynė daktarinę disertaciją. 1881 m. persikėlė į Paryžių, įsigytoje viloje įsteigė elektrotechnikos laboratoriją, tapo „Compagnie française du procede Thompson-Houston“ gamyklų direktoriumi.
Mokslinė veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sukonstravo integratorių, apie jį 1886 m. išleido knygą prancūzų kalba[2](vokiečių kalba išleista 1889 m., lenkų kalba 1907 m.). Tyrė ir tobulino planimetrus, elektros įtaisus. Tarp jo išradimų yra parabolografas, spirografas, nuolatinės srovės generatorius, elektromagnetinis skambutis geležinkelio linijoms, naujo tipo kaitinamoji lempa. Tyrimų išvadas skelbė Paryžiaus mokslų akademijos ataskaitose. Prancūzijoje rėmė kraštiečius emigrantus ir jų veiklą.[3]
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Prancūzijos Garbės legiono kryžius
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Выдающиеся математики - биографические сведения Archyvuota kopija 2007-10-28 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Bruno Abdank-Abakanowicz. Les intégraphes. Paris: Gauthier-Villars. (1886)
- ↑ Brunonas Abakanovičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 12 psl.