Fuzilierius

Fuzilierius (pranc. fusilier) – pėsčias karys, skirtingose šalyse ir laikotarpiuose užsiėmęs skirtingomis užduotimis. Kartais paprastas pėstininkas, o kartais ir artileriją saugantis karys.

Žodžio kilmė

Žodis fuzilierius yra kilęs iš pranc. fusil 'titnaginė muškieta' (šia reikšme nuo XVII a.). Tai yra veldinys, atėjęs iš lot. foisil 'titnago gabalas'.

Istorija

Titnaginiai šautuvai, pasirodę XVII amžiaus pradžioje, buvo patikimesni ir saugesni nei dagtinės muškietos, kurios užtaisomos uždegant dagtį netoli drūtgalio. Tai buvo svarbu šaudant netoli patrankų: joms reikėdavo daug parako statinių, kuriuos dagtinės muškietos dažnai uždegdavo. Todėl, pirmieji fuzilieriai, kaip Karaliaus fuzilieriai, iš pradžių užsiėmė pabūklų gynyba ir palyda. Artilerijos daliniams taip pat reikėjo sargybinių, kurie sudrausmintų civilius krovėjus.

Terminas fuzilierius oficialiai pirmą kartą pavartotas Prancūzijos kariuomenėje 1670 m., kai kiekviena pėstininkų kuopa privalėjo turėti keturis fuzilierius. Kitais metais, Sebastjenas de Vobanas (Sébastien de Vauban) suformavo pirmą pasaulyje titnaginiais šautuvais ginkluotą pulką – Karaliaus fuzilierių pulką (Fusiliers du Roi).

XVIII amžiuje, titnaginiams šautuvams tapus pagrindiniu pėstininkų ginklu, terminas fuzilierius palaipsniui prarado išskirtinę sąsają su artilerija ir buvo pritaikytas įvairiems vienetams.

Fuzilieriai pagal šalį

Austrija

Veteranų dienos parade žygiuojantis Princesės Irenos pėsčiosios gvardijos fuzilierių pulkas

Austrijos kariuomenė gana vėlai atsisakė savo artilerijos fuzilierių pulko, jį išlaikydama dar Septynerių metų karo (1756–1763) metu. Pulko paskirtis buvo remti lauko baterijas mūšyje ir apsaugoti artileriją žygio metu bei stovykloje.

Belgija

Belgijos kariuomenė neturi pulko, vadinamo fuzilieriais, tačiau paprasti pėstininkai yra vadinami puolimo fuzilieriais (ol. stormfuselier, pranc. fusilier d'assaut). Anksčiau Belgijos kariniame jūrų laivyne buvo jūrų fuzilierių pulkas, atsakingas už laivyno bazių apsaugą, bet jis buvo panaikintas per 1990 m. reformas.

Nyderlandai

Nyderlandų karališkojoje armijoje vienas iš dviejų pėsčiosios gvardijos pulkų yra fuzilierių pulkas – Princesės Irenos pėsčiosios gvardijos fuzilierių pulkas.

Prancūzija

2008 m. Bastilijos dienos kariniame parade žygiuojantis 1-asis jūrų fuzilierių pulkas su vėliava

Prancūzų kariuomenėje nuo XVII a. vidurio iki XIX a. pabaigos, fuzilieriais buvo vadinami paprasti pėstininkai. Dabartinėje Prancūzijos armijoje nebevartojamas žodis fuzilierius, užtat laivyne ir oro pajėgose jis tėra vartojamas apibūdinti šaulius saugančius laivus, sausumos bazes ir kitus įrenginius. Taip pat, iš jų renkami komandosai, kurių yra du daliniai:

• Prancūzijos laivyne – Force maritime des fusiliers marins et commandos (FORFUSCO);
• Prancūzijos oro pajėgose: Fusiliers Commandos de l’Air.

Prūsija

XVIII a.

1757 m. Prūsijos armijos fuzilieriai

Prūsija anksti pradėjo vartoti fuzilieriaus terminą įvairiems pėsčiųjų daliniams. 1705 m. pėsčioji gvardija (Leibgarde zu Fuss) buvo pervadinta fuzilierių gvardija. 1740–1743 m. Frydrichas II sukūrė keturiolika fuzilierių pulkų (33–40, 41–43 ir 45–48), kurie nuo muškietininkų skyrėsi tik savo mitromis, bet kurių mokymas ir vaidmuo buvo tas pats. Vėliau Prūsija ir kelios kitos Vokietijos valstybės savo žaliuosius skirmišerius vadino fuzilieriais. Prūsijos armijoje 1787 m. buvo suburti atskiri fuzilierių batalionai, kuriose daug karininkų jau turėjo patirties iš Amerikos nepriklausomybės karo.

XIX a.

Po triuškinančio pralaimėjimo Napoleonui, 1808 m. Prūsijos reformose įsakyta fuzilierius priskirti prie pulkų kaip trečiąjį batalioną. Po šių reformų, fuzilieriai dėvėjo prūsiškai mėlynas uniformas kaip muškietininkai, bet skyrėsi nuo jų juodais odiniais diržais ir šiek tiek kitokiu kulkų kišenės išdėstymu.

Vokietija

1870 m. Prūsijos kariuomenės pėstininkų pulkai nuo 33-io iki 40-o imtinai, 73-as (Hanoverio), 80-as (Heseno-Kaselio) ir 86-as (Šlėzvigo-Holšteino) bei Gvardijos fuzilieriai, buvo pavadinti fuzilierių pulkais. Be to, visų gvardijos, grenadierių ir pėstininkų pulkų tretieji batalionai išsaugojo fuzilierių pavadinimą. Jie buvo ginkluoti šiek tiek trumpesne Dreyse šautuvo versija (Füsiliergewehr), ant kurio buvo galima užmauti durtuvą-kardą (Füsilier-Seitengewehr), o ne standartinį durtuvą. Nors teoriškai jie vis dar buvo skirmišeriai, praktiškai jie mažai kuo skyrėsi nuo muškietininkų, nes visi prūsų pėstininkai kovojo tokiu pačiu stiliumi, suformuodami tankią šaudančiųjų liniją.

1880-aisiais šis vardas prarado taktinę reikšmę, bet buvo vis tiek garbingas ir siejamas su specialistais bei elitiniais daliniais. Tam tikra prasme visi pėstininkai tapo fuzilieriais, nes ginklai, taktika ir įranga įgijo fuzilierių savybes – skirmišerių liniją, trumpesnius šautuvus, durtuvus-kardus ir juodą odinė įrangą.

XX a.

Nepaisant to, šie fuzilierių pulkai išsilaikė iki Vokietijos imperatoriškosios armijos žlugimo 1918 m.:

• Gvardijos fuzilierių pulkas
• 33-as (Rytų Prūsijos) grafo Rono fuzilierių pulkas
• 34-as (Pamario) Švedijos karalienės Viktorijos fuzilierių pulkas
• 35-as (Branderburgo) Prūsijos princo Henriko fuzilierių pulkas
• 36-as (Magdeburgo) feldmaršalo grafo Blumentalio fuzilierių pulkas
• 37-as (Vakarų Prūsijos) fon Steinmetzo fuzilierių pulkas
• 38-as (Silezijos) feldmaršalo grafo Moltkės fuzilierių pulkas
• 39-as Žemutinio Reino fuzilierių pulkas
• 40-as Hohencolernų Karolio Antano fuzilierių pulkas
• 73-as (Hanoverio) feldmaršalo Prūsijos princo Alberto fuzilierių pulkas
• 80-as (Heseno) fon Gerdsdorfo fuzilierių pulkas
• 86-as (Šlėzvigo-Holšteino) Karalienės fuzilierių pulkas
• 90-as Meklenburgo didžiosios kunigaikštystės fuzilierių pulkas
• 122-as (4-asis karališkasis Viurtembergo) Austrijos imperatoriaus ir Vengrijos karaliaus Pranciškaus Juozapo fuzilierių pulkas

1944 m. „Großdeutschland“ divizijos fuzilierius

Be to, dar buvo ir 108-ojo princo Jurgio karališkojo Saksonijos Šaulių (Fusilier) pulko ypatingas atvejis, nes jis buvo priskirtas prie fuzilierių ir šaulių (Schützen), taigi pulkas vilkėjo jėgerių stiliaus tamsiai žalią uniformą. Dauguma 1914 m. Vokietijos imperatoriškosios armijos fuzilierių pulkų ir batalionų jau nebuvo įmanoma atskirti nuo muškietininkų pagal aprangą ar ginkluotę, tačiau atskiri pulkai dėvėjo ypatingus ženklus ant tamsiai mėlynų paradinių uniformų. Kai kurios buvo net išlaikytos tranšėjinėse aprangose 1918 m. Pavyzdžiui, Gvardijos fuzilierių pulkas ant savo paradinės uniformos turėjo prisiūtas nikelio sagas ir geltonus antpečius, o 80-as pulkas turėjo specialių išsiuvinėjimą ant savo apykaklių ir rankogalių, nes pulkas prasidėjo kaip Heseno elektoriaus gvardija. Pulkams, kuriems buvo leista papuošti savo smaiginius šalmus arklio ašutais, trečiasis pulko batalionas, t. y. fuzilieriai, visąlaik turėdavo juodus ašutus.

Antrojo pasaulinio karo metu elitinėje vokiečių divizijoje „Großdeutschland“ buvo pancerfuzilierių (Panzerfüsiliere) pulkas, kuris pratesė senąsias vokiečių fuzilierių tradicijas. Pulkas nuo pancergrenadierių tesiskyrė vardu. Šiuolaikinė Vokietijos kariuomenė nebeturi fuzilierių.

Rusija

Jau XVII a. vienam Rusijos kariuomenės pėstininkų pulkui priklausė dešimt fuzilierių kuopų. Prasidėjus Septynerių metų karui 1756 m., pėstininkų pulkai buvo pervadinti muškietininkų pulkais.

Šaltiniai

• Godefroy, Frédéric (1881). Dictionnaire de l’ancienne langue française et de tous ses dialectes du IXe au XVe siècle.
• Barnes, Robert Money (1972) [1951]. A History of the Regiments and Uniforms of the British Army. Sphere Books. ISBN 978-0722114049.
• Seaton, Albert (1973). Frederick the Great’s Army. ISBN 0-85045-151-5.
• Braithwaite, J. (1975). Uniforms of the Seven Years War: Austria. ISBN 0904555011.
• Knotel, Richard (1980). Uniforms of the World. ISBN 0-684-16304-7.
• Cathal, J. Nolan (2008). Wars of the Age of Louis XIV, 1650–1715. Westport, Conn.: Greenwood Press. ISBN 9780313330469.