Germanų mitologija

Šis straipsnis apie vakarų germanų mitologiją. Apie šiaurės germanų žr. skandinavų mitologija.

Germanų mitologija – mitinis germanų tautų pasaulėvaizdis.

Duomenys apie senovės germanų mitologiją labai fragmentiški, kadangi germanus anksti pasiekė ir giliai paveikė krikščionybė. Mažiausiai žinoma apie vakarų germanų (anglosaksų) mitologiją, tuo tarpu šiaurės germanų (skandinavų) mitologija žinoma kur kas geriau, nes skandinavus krikščionybė pasiekė vėliau, jie paliko ir religinių rašto paminklų. Ikikrikščioniškosios kultūros tradicijos Islandijoje gyvavo iki pat XIII a.

Vertingiausias vakarų germanų mitologijos šaltinis – romėnų istoriko Tacito veikalas „Germanija“ (I a.). Ten minimas iš žemės atsiradęs dievas Tuistas, kurio vardas reiškia „dvilypis“. Jis siejamas su skandinavų dvyniška dievybe Imiru ir senovės germanų dvynių kultu (juos Tacitas lygina su romėnų Kastoru ir Poliuksu). Iš Tuisto kilęs pirmažmogis Manas, o iš Mano – tris gentinės-kultinės germanų grupės: istevonai, herminonai, ingevonai. Iš šių giminės pradininkų aiškiai išskiriamas irminonų pradininkas Ingas (*Ingwaz), kuris minimas ir anglosaksų runų įrašuose. Gali būti, kad X a. germanų istoriko Vidukingo minimas dievas Irminas (*Ermunaz) susijęs su saksų Irminsulio stulpu (pasaulio medžio atvaizdu), buvo laikomas herminonų pradininku. Irminas paprastai lyginamas su romėnų Marsu, todėl jis greičiausiai atitinka saksų Saksnotą ir Tivasą (Tiu, plg. skandinavų Tiurą).

Tacitas rašo, kad germanai garbina „Merkurijų“, „Marsą“, „Heraklį“ ir „Izidę“ – šie, romėniškai interpretuoti dievai, greičiausiai buvo Vodanas (*wōđanaz, skand. Odinas), Tiu (*Tīwaz, skand. Tiuras), Donaras (*Þunraz, skand. Toras) ir galbūt Frėja, Frija (*Frijjō, skand. Friga). Pirmieji trys dievai atitinka jiems paskirtas savaitės dienas. Pasak Tacito, „Merkurijui“ aukotos žmonių aukos. Tai visiškai atitinka tai, kas žinoma apie Odino kultą Skandinavijoje. Donaras (Toras) Herakliui prilygintas, matyt, dėl to, kad mituose vaizduojamas didvyriu, ginančiu žmoniją nuo siaubūnų. Donaras (Toras) – indoeuropiečiams būdingas griausmavaldis dievas, atitinkantis keltų Taranį, indų Indrą. Tuo tarpu Tiu (Tivasas, Tiras) etimologiškai ir genetiškai siejamas su indoeuropiečių dangaus dievu (Djausu, Dzeusu). Pagal struktūralistinę Žoržo Diumezilio teoriją Tivasas (Tiu) pradžioje atliko dvasinės ir teisinės srities viešpaties, Donaras – karinės srities viešpaties paskirtį, bet vėliau Tivasą išstūmęs Vodanas, pradžioje laikytas chtonišku demonu ir karinių įšventinimų valdovu. Diumezilis Vodaną lygina su indų Varuna. Vaisingumo funkciją jis priskiria Tacito minimai augalijos, vaisingumo deivei Nertai (*Nerþuz). Šis vardas yra moteriškas skandinavų vaisingumo ir jūrų dievo Njordo atitikmuo. Gali būti, kad senovės germanai turėję brolio ir sesers, vyro ir žmonos porą, kurią sudarė Njordas ir Nerta (plg. skandinavų porą Frėja–Freiras; jiedu laikomi Njordo vaikais). Pasak Tacito, Nertos kultas buvo paplitęs tarp ingevonų genčių.

Disės. 1909 m. paveikslas

Kai kurie dievai minimi seniausiuose vokiečių tekstuose – X a. Merzeburgo užkeikimuose, sudarytuose frankų žemėse. Pirmame užkeikime minimos moteriškos dievybės disės (idisi), atitinkančios skandinavų valkirijas ir nornas, o antrame – minimas vyriausiasis maginės galios valdovas Vodanas, Frija ir jos sesuo Fola (*Fullaz). Taip pat sutinkamas žodis baldr (kaip „valdovas, princas“), kurio atitikmuo yra skandinavų dievas Baldras. Germanų mitologijos nuotrupų randama Jordano gotų istorijoje (VI a.), Bizantijos istoriko Prokopijaus Kesariečio (VI a.) veikaluose, Grigorijaus Turiečio (VI a.), Fredegaro (VII a.) frankų kronikose, Pauliaus Diakono (VIII a.) „Langobardų istorijoje“, Bedos (VIII a.) „Bažnytinėje anglų tautų istorijoje“. Pauliaus Diakono veikale minima, kad Vodanas buvęs vandalų globėju, o Frija – vinilų.

Germanų mitologija persmelkusi istorinius-epinius germanų kūrinius: anglosaksų poemą „Beovulfas“ (VII–VIII a., užrašyta ~1000 m.), „Finsburgo mūšį“ (IX a.), „Vidsidą“ (X a.), „Deoro skundus“ (X a.), vokiečių „Hildebrando giesmę“ (IX a. pr.), „Valtarijų“ (IX a.), „Nybelungų giesmę“ (XIII a.). Mitologijos liekanų yra ir vėlesnėje, bardinėje viduramžių kūryboje.