Jonas Liuksemburgietis

Jonas Liuksemburgietis

Liuksemburgų dinastija
Gimė	1296 m. rugpjūčio 10 d. Liuksemburgas
Mirė	1346 m. rugpjūčio 26 d. (50 metų) Kresjen-Pontjo, Prancūzija
Palaidotas (-a)	Kastel-Štadtas
Tėvas	Henrikas VII
Motina	Margarita iš Brabanto
Sutuoktinis (-ė)	Elžbieta iš Pšemyslų Beatričė Burbonė
Vaikai	Margarita Bona Karolis IV Liuksemburgietis Otokaras Jonas Henrikas Ona ir Elžbieta Vaclovas I Liuksemburgietis
Čekijos karalius
Valdė	1310 m. - 1346 m. (~36 metai)
Pirmtakas	Henrikas Karintietis
Įpėdinis	Karolis IV Liuksemburgietis
Liuksemburgo kunigaikštis
Valdė	1313 m. - 1346 m. (~33 metai)
Pirmtakas	Imperatorius Henrikas VI
Įpėdinis	Karolis IV Liuksemburgietis

Vikiteka	Jonas Liuksemburgietis

Jonas Liuksemburgietis (Jonas Liuksemburgas, ček. Jan Lucemburský, vok. Johann von Luxemburg, 1296 m. rugpjūčio 10 d. Liuksemburgas – 1346 m. rugpjūčio 26 d. Kresjen-Pontjo, Šiaurės vakarų Prancūzija) – Vokiečių ordino karinis veikėjas, Čekijos karalius.

Biografija

Jono Liuksemburgiečio ir Elžbietos vestuvės

Kilęs iš Liuksemburgų dinastijos. Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Henriko VII ir Margaritos iš Brabanto sūnus. Liuksemburgo grafas, 1310-1346 m. Čekijos (Bohemijos) karalius. Kai tėvas 1313 m. mirė, buvo per jaunas, kad taptų Šventosios Romos imperijos imperatoriumi, todėl parėmė Liudviko IV Bavariečio kandidatūrą. Vėliau sudaręs sąjungą su popiežiumi Klemensu VII pasiekė, kad 1346 m. imperatoriumi butų išrinktas jo sūnus Karolis IV Liuksemburgietis.

Santuokos ir vaikai

Buvo vedęs Lenkijos karaliaus Vaclovo II dukterį ir kaip Pršemislų įpėdinis iki 1335 m. pretendavo į Lenkijos sostą.

Su pirmąja žmona Elžbieta gimė vaikai:

Margarita (1313-1341 m.), jos vyras Bavarijos kunigaikštis Henrikas XIV Bavaras
Bona (1315-1349 m.), jos vyras Prancūzijos karalius Jonas II Gerasis
Karolis IV Liuksemburgietis (1316-1378 m.), Šventosios Romos imperijos imperatorius
Otokaras (1318-1320 m.)
Jonas Henrikas (1322-1375 m.), Moravijos grafas
Ona (1323-1338 m.), jos vyras Austrijos kunigaikštis Otonas Austras
Elžbieta (1323-1324 m.), Onos dvynė

Antroji žmona Beatričė Burbonė. Su ja gimė:

Vaclovas I Liuksemburgietis (1337-1383 m.), Brabanto ir Liuksemburgo kunigaikštis
Bona

Valdymas

XIII-XIV a. Jono Liuksemburgiečio valdoma valstybė ribojosi su Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste (Šaltinis:František Kurfürst. Válečné dějiny československé, Šolc a Šimáček, Praha, 1937)

1320-1329 m. prijungė prie Čekijos dalį Lužicos ir 1327-1330 m. dalį Silezijos. Dalyvavo daugelyje to meto ginkluotų konfliktų Vengrijoje, Austrijoje, Anglijoje ir kitur. Popiežiaus Jono XXII paskirtas vadovauti kryžiaus žygiui į Palestiną, bet vietoj jo 1329 m. gavo leidimą surengti kryžiaus žygį į Žemaitiją.

Pasak Vygando Marburgiečio, jo kariuomenė buvo tokia didelė, vien riterių apie 300, kad tai buvo netikėta ir pačiam Vokiečių ordinui.^[1] Jono Liuksemburgo reikalavimu tarp tuomet kariaujančių Vokiečių ordino ir Lenkijos buvo sudarytos paliaubos ir jungtinės Vokiečių ordino bei Jono Liuksemburgo pajėgos įsiveržė į Žemaičius.

Atremti tokios gausios ir stiprios kariuomenės žemaičiai nepajėgė. Buvo užimtos Aukaimio, Gedimino, Gegužės, Medvėgalio ir Žiesdytės pilys, kurios sudarė Žemaičių gynybinių pilių sistemos pagrindą. Vien Medvėgalyje, užimtame po atkaklios kovos, apšaudžius pilį padegamosiomis strėlėmis, į nelaisvę pateko apie 3000 Medvėgalio gynėjų, o iš viso bent dvigubai daugiau. Didysis Vokiečių ordino magistras Verneris fon Orselnas ketino juos išžudyti, bet Jonas Liuksemburgas užtarė ir įsakė paleisti visus, kurie krikštysis. Pakrikštyti apie 6000 belaisvių pripažino Vokiečių ordino valdžią ir buvo paleisti. Tačiau po metų, Vokiečių ordinui negalint apsaugoti Žemaičių didžiūnų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino, atsimetė nuo krikščionybės ir vėl tapo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdiniais.

Jono Liuksemburgo kapas ant Saro upės kranto prie Kastel-Štadto

Po to Jonas Liuksemburgas trumpai gyveno Čekijoje, garsėjo riteriškumu. Čekijoje savo kariniams žygiams rinko didelius mokesčius. Tai ir sosto reikalų nepaisymas susilpnino karaliaus ir sustiprino čekų didikų valdžią. Per Šimtametį karą Jonas Liuksemburgas kovojo Prancūzijos pusėje ir žuvo per Kresi mūšį.^[2] Palaidotas koplyčioje ant Saro upės kranto prie Kastel-Štadto, Reino kraštas-Pfalcas.

Literatūra

Marek Barański: König Johann von Böhmen und die schlesischen Herzöge. Editions Saint Paul, Luxemburg 1997.
Jörg K. Hoensch: Die Luxemburger. Stuttgart 2000, S. 51ff. (Gutes Überblickswerk, in dem sich auch weitere Literaturangaben finden.)
Michel Pauly (Hg.): Johann der Blinde. Graf von Luxemburg, König von Böhmen. 1296–1346. Tagungsband der 9es Journées lotharingiennes. 22.-26. Oktober 1996. Centre Universitaire de Luxembourg. Luxemburg 1997. (Wichtiger Sammelband mit Beiträgen zum Leben Johanns.)
Jiří Spěváček: Jan Lucemburský a jeho doba. [Johann von Luxemburg und seine Zeit 1296–1346. Zum ersten Eintreten der böhmischen Länder in den Verbund mit Westeuropa]. Prag 1994, ISBN 80-205-0291-2.

Šaltiniai

↑ Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius. Vaga, 1999 m.
↑ Jonas Liuksemburgietis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 698 psl.

Benešo Veitmiliškio kronika
Albertas Vijūkas-Kojalavičius. Lietuvos istorija

Nuorodos

Literatūra Vokietijos nacionalinėje bibliotekoje^{[neveikianti nuoroda]}

[1] Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius. Vaga, 1999 m.

[2] Jonas Liuksemburgietis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 698 psl.

[1]

[2]