Kanadinė audinė
| Neovison vison |
|---|
 Kanadinė audinė (Neovison vison) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Neovison vison Schreber, 1777 |
Kanadinė audinė (Neovison vison sin. Mustela vison) – kiauninių šeimos plėšrus žinduolis. Lietuvoje tai svetimžemė, naikintina invazinė rūšis.
Aprašymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Labai panaši į europinę audinę, tik truputį didesnė. Uodega maždaug pusės kūno ilgio. Kai kurie sistematikai ją laiko europinės audinės porūšiu. V. Geterio nuomone, šios abi audinės yra artimos, bet savarankiškos rūšys. Be to, jas sukryžminus, nebūna palikuonių. Kailiukas dažniausiai tamsus – juosvai rudas, kartais šviesiai rudas. Akuotplaukiai tamsiai rudi, ant keteros – juodi. Vilniaplaukių viršūnės pilkai rudos su melsvu atspalviu, o apatinė dalis – melsvai pilka. Apatinė kūno pusė truputį šviesesnė. Uodega tamsi, galas beveik juodas. Kitaip negu europinės audinės, kanadinės balta tik apatinė lūpa ir smakras, bet šis požymis nelabai patikimas. Dažnai baltų dėmelių būna ant kaklo, krūtinės, pažastyse ir papilvėje. Pavasarinis šėrimasis prasideda kovo mėnesį ir baigiasi birželio pabaigoje, o rudeninis tęsiasi nuo rugpjūčio iki lapkričio pabaigos. Spalva nepakinta, tik žieminis kailis tankesnis ir labiau blizga. Kanadinės audinės kaukolė panaši į europinės, tik yra masyvesnė. Žiūrint iš profilio, smegeninės ir veidinės dalies, viršutinė linija beveik horizontali. Užorbitinė sąsmauka ryškesnė, jos plotis siauriausioje vietoje kiek mažesnis už transorbitinį. Skruostų lankai labiau išlinkę į šonus, bet plonesni negu europinės audinės, ypač vidurinėje dalyje. Dantų formulė kaip ir europinės audinės. Antrojo viršutinio prieškrūminio danties užpakalinis kraštas truputį pasistūmęs į vidų nuo galūninio danties priekinio išorinio kampo ir įeina į šio danties priekyje esantį įlinkį.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kanadinės audinės tėvynė – Šiaurės Amerika. Paplitusi Aliaskoje, Kanadoje ir didžiojoje dalyje JAV teritorijos (išskyrus kai kurias pietines valstijas). Į Europą atvežta XIX a. pabaigoje auginimui fermose. Pabėgusios iš jų, audinės daug kur įsiveisė ir laisvėje. Dabar laisvų kanadinių audinių yra Centrinėje ir Vakarų Europoje bei Skandinavijos šalyse.
Sovietų Sąjungoje nuo 1928 m. auginamos fermose. 1933 m. jų paleista į laisvę. Iš pradžių buvo paleidžiamos fermose išaugintos audinės, bet netrukus toliau platinami ir gamtoje sugauti žvėreliai. Dabar laisvėje kanadinės audinės gyvena įvairiose Rusijos europinės dalies, Sibiro ir Tolimųjų Rytų srityse bei Kaukaze. 1957–1959 m. Rusijos Federacijoje šių žvėrelių kasmet būdavo sumedžiojama 5–6,5 tūkst., iš jų 80 % – Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. 1981 m. iš viso Tarybų Sąjungoje sumedžiota 22,6 tūkst., o 1982 m. – 33,6 tūkst.
Lietuvoje kanadinės audinės pradėtos auginti 1930 m. Obelynės zoofermoje netoli Kauno (įkurta 1929 m. Tado Ivanausko iniciatyva). 1950 m. čia išaugintos 37 audinės buvo paleistos į laisvę (Utenos ir Zarasų rajonuose). Kitas žvėrelių židinys susidarė Nemuno žemupyje ir deltoje, kur audinės pateko per karą iš buvusių Karaliaučiaus (dabar Kaliningrado) srities zoofermų. 1982 m. apie 240 audinių gyveno 8 rajonuose, 1984 m. – 570 audinių 22 rajonuose, o 1985 m. daugiau kaip 1600 audinių 35 rajonuose. Apie 70 % populiacijos gyvena šiaurės rytų Lietuvoje ir Nemuno deltoje.
Biologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kanadinei audinei, kaip ir europinei, tinkamiausi nedideli žuvingi upeliai su stačiais, apaugusiais medžiais, krūmais bei aukšta žole krantais. Gyvena ir didelių ežerų, upių, vandens saugyklų pakrantėse, nendrynų masyvuose, įsikuria žuvininkystės tvenkiniuose. Ištisus metus gali gyventi tik ten, kur žiemą išlieka neužšąlančio vandens plotų arba po ledu susidaro tuštumų. Slepiasi nuvirtusių medžių uoksuose, išpuvusiuose kelmuose, po medžių šaknimis, akmenų krūvose, aukštų žolių sąžalynuose. Slėptuvės būna apie 0,5–10 (iki 50) m nuo vandens. Žiemą daug laiko praleidžia po sniegu – čia pasidaro tunelius ir jais ilgai naudojasi. Juos galima aptikti pagal landą į žemės paviršių ir pėdsakus. Dažnai įsikuria senose bebrų trobelėse ir urvuose. Žiemą, praardžiusios pastatytas ant ledo ondatrų trobeles ir paprastai suėdusios jų šeimininkus, audinės įsigyja patikimą slėptuvę ir, tai svarbiausia, pro landą, esančią po trobele, – neužšąlantį priėjimą prie vandens, todėl gali žiemoti net dideliuose, visiškai užšąlančiuose ežeruose.
Individualios teritorijos didumas priklauso nuo biotopo, pašarų kiekio ir metų laiko. Pavyzdžiui, spalio mėnesį prie Kretuono ežero ir Pakretuonės upelio (Švenčionių rajone) individuali teritorija apėmė nuo 300 m iki 1,1 km pakrantės. Paros aktyvumo periodai yra trys: 10–14 val., nuo 18 val. iki sutemų ir nuo nakties antros pusės iki aušros. Paprastai bėgioja šuoliukais, kurių ilgis 55–60 cm (europinių audinių šuoliukai trumpesni). Sezoninis aktyvumas ir migracijos priklauso nuo vandens telkinių hidrologinio režimo, mitybos sąlygų ir kt. Žiemos pradžioje iš užšąlančių vandens telkinių audinės keliauja ieškodamos neužšąlančių upių ir upelių, susiburia prie šaltinių, užtvankų, o pavasarį grįžta atgal. Klajoja, kai trūksta maisto. Tada nevengia gyvenviečių ir net pjauna naminius paukščius. Migruoja ir rudenį, kai suyra šeimos ir žvėreliai ieško naujų gyvenamųjų plotų. Nukeliauja, ypač upėmis, dešimtis kilometrų.
Rujoja baigiantis žiemai, dauguma – kovo vidury. Nėštumo trukmė – 40–90 dienų, bet dažniausiai patelės atveda jauniklius praėjus 45–50 dienų po susiporavimo. Embriono vystimuisi būdingas latentinis periodas, bet jis nepastovus – trunka nuo 1–2 savaičių iki 2 mėnesių. Kuo anksčiau patelės susiporuoja, tuo latentinis periodas ilgesnis. Dėl to jaunikliai gimsta maždaug tuo pačiu laiku – balandžio gale ar gegužės pirmoje pusėje. Matyt, galimi ir nukrypimai nuo šio dėsningumo, nes, pavyzdžiui, sugauti vėlai rudenį du patinėliai svėrė 630 ir 650 g, tad turėjo būti ne daugiau kaip 2–2,5 mėnesio amžiaus (galėjo būti gimę rugpjūčio mėnesį). Veda iki 10 jauniklių, dažniausiai 4–8. Naujagimiai vidutiniškai sveria: patinėliai 9,4, patelės 8,8 g. Pieniniai dantys prasikala 18–21 dieną, o pastovieji išauga 62–72 dieną. Mėnesio amžiaus praregi ir atsiveria klausos angos. Dviejų mėnesių jaunikliai jau medžioja savarankiškai. 3–4 mėnesio amžiaus jaunikliai iš išorės nesiskiria nuo suaugusiųjų.
Priešai – lapės, ūdros, stambios plėšrios žuvys, valkataujantys šunys. Mitybiniai konkurentai – visi žvėrys, mintantys peliniais graužikais ir žuvimis. Kanadinė audinė – vertingas kailinis žvėrelis, sunaikinantis nemažai pelinių graužikų ir menkaverčių žuvų. Tačiau ji pavojinga nykstančiai europinei audinei, nemažai žalos padaro ornitofaunai, ypač ornitologiniuose draustiniuose, rezervatuose. Nepageidautina žuvininkystės tvenkiniuose. Audinė – pagrindinis ondatrų priešas.
Mityba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Per parą suėda maisto iki 20–25 % savo masės. Minta žuvimis, smulkiais žinduoliais, paukščiais, varlėmis, vėžiais, vabzdžiais. Šiltuoju metų laiku dažniausiai gaudo žinduolius, ypač pelinius graužikus. Dažnai audinių auka tampa vandeniniai pelėnai ir ondatros. Žuvimis daugiausia maitinasi žiemą. Paprastai gaudo smulkias (iki 10 cm ilgio) žuvis – gružlius, ešerius, pūgžlius, raines. Ilgesnės kaip 20 cm žuvys pasitaiko retai. Rudenį ir žiemą nemažą maisto dalį sudaro varlės ir vėžiai. Pavasarį ir vasarą gaudo paukščius, jų jauniklius, išgeria kiaušinius.
Gali pjauti naminius paukščius (vištas, antis ir kt.), tačiau priešingai, nei šermuonėlis, paprastai nužudo vieną individą, nepjaudama beatodairiškai.[1][2][3]
Veiklos žymės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Pėdos sniege ir pakrantėse;
- Maitinimosi vietose – plunksnų, žvėrelių odos liekanos;
- Urveliai vandens telkinių krantuose ir po medžių šaknimis, kelmais, šalia vandens telkinių;
- Išmatos ant akmenų, kelmų, pakrantėje, ant ondatrų, bebrų namelių.
Vertė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Introdukuotos kanadinės audinės iš Lietuvos negrįžtamai išstūmė europines audines. Esant didelei kanadinių audinių gausai, nuo jų dažnai nukenčia vandens paukščiai, kartais audinės išžudo ištisas perinčių kirų, žuvėdrų kolonijas.
Gausa
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaip invazinė rūšis išplitusi visoje Lietuvoje, dažna. 1996 m. gyveno apie 2 750 audinių.
Apsauga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nesaugoma, naikintina.
Medžioklė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Medžioklė Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Medžiojamasis gyvūnas. Medžiojama ištisus metus.
2009–2010 m. medžioklės sezono metu Lietuvoje sumedžiotos 107 kanadinės audinės.
Papildomai skaityti
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Merriam, C. Hart (1886). The Mammals of the Adirondack Region, Northeastern New York. New York, NY: Holt.
- ↑ Harris, Stephen; Yalden, Derek (2008). Mammals of the British Isles. Mammal Society.
- ↑ Kretingiškių vištidėse vėl siautėja audinės
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- kurtinys.lt / Kanadinė audinė Archyvuota kopija 2014-12-23 iš Wayback Machine projekto.