Kara Kojunlu
| قراقویونلو Kara Kojunlu valstybė | ||||
| buvusi valstybė | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Tebrizas | |||
| Religija | islamas (šiitai)[1] | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Įkurtas | 1375 m. m. | |||
| - Nukariautas Ak Kojunlu | 1468 m. | |||
Kara Kojunlu (arba Juodųjų avių turkomanai) buvo šiitų[2] tiurkų ogūzų genčių sąjunga, kuri valdė Armėniją (nuo 1410 m.), Azerbaidžaną, šiaurės vakarų Iraną, Rytų Turkiją ir Iraką 1375–1468 m.[3][4]
Kara Kojunlu įkūrė savo sostinę Herate, Rytų Persijoje,[5] ir buvo Jalairidų vasalai Bagdade ir Tabrize nuo 1375 m., kai jų svarbiausios genties vadas valdė Mosulą. Tačiau jie sukilo prieš Jalairidus ir iškovojo nepriklausomybę, kai jų vadas Kara Jusufas užėmė Tabrizą. 1400 m. Timūras nugalėjo Kara Kojunlu armiją ir Kara Jusufas pabėgo į Egiptą pas mameliukus. 1406 m. jis su armija grįžo ir atkovojo Tabrizą. Kara Kojunlu stiprėjimas prisidėjo prie jų valdovų Jalairidų žlugimo. Nepaisant vidinių kovų tarp Kara Jusufo palikuonių po jo mirties 1420 m. ir timūridų grėsmės Kara Kojunlu tvirtai laikėsi savo teritorijoje.
Jahan Šachas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jahan Šachas sudarė taiką su timūridu Šachruchu, bet ji neišsilaikė. Po Šachrucho mirties 1447 m. Kara Kojunlu prijungė dalį Irako ir rytinės Arabijos pusiasalio dalies bei timūridų valdytą vakarų Iraną. Nors Jahan Šachas išplėtė imperijos valdas jam trukdė maištingi sūnūs ir beveik nepriklausomi Bagdado valdovai, kuriuos jis išvijo 1464 m. Jahan Šachas bandė atimti Dijarbakyrą iš Ak Kojunlu, bet tai baigėsi jo mirtimi ir Kara Kojunlu valdžios regione pabaiga. 1468 m. Ak Kojunlu vadas Uzunas Chanas (1452–1478 m.) nugalėjo Kara Kojunlu, užkariavo Iraką, Azerbaidžaną ir Vakarų Iraną.[6]
Kara Kojunlu Armėnijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kara Kojunlu užėmė Armėniją 1410 m. To meto armėnų istorikas Tovma Metsopetsi teigia,[7] kad Kara Kojunlu apdėjo armėnus dideliais mokesčiais, bet jų valdymo pradžia buvo taiki ir buvo atstatomi miestai. Taika baigėsi iškilus Kara Iskandrui, kuris Armėnija pavertė „dykuma“, o jos gyventojus plėšė, žudė ir pavergė. Iskandro karai su timūridais ir pralaimėjimas jiems atnešė naujų nelaimių Armėnijai, nes daug jų atsidūrė vergovėje ar turėjo bėgti į kitas šalis. Iskandras bandė taikytis su armėnais, padaręs armėną Rustumą iš kilmingos šeimos savo patarėju.
Per galutinį Timūridų įsiveržimą į regioną jie įtikino Iskandro brolį Jihanšachą sukilti. Jis persekiojo armėnus Siunike, jo armija nusiaubė Tatevo vienuolyną. Bet netgi Jihanšachas bandė gerintis armėnams, dalino žemes jų kilmingiesiems, atstatė bažnyčias, leido persikelti armėnų vyskupui (katolikui) į Ečmiadziną 1441 m. Vis gi armėnų miestai labai kentėjo nuo Jihanšacho, kol galiausiai jį nugalėjo Ak Kojunlu.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Quiring-Zoche, R. „AQ QOYUNLŪ“. Encyclopedia Iranica. Nuoroda tikrinta 2009-10-29.
The argument that there was a clear-cut contrast between the Sunnism of the Āq Qoyunlū and the Shiʿism of the Qara Qoyunlū and the Ṣafawīya rests mainly on later Safavid sources and must be considered doubtful.
- ↑ Elgood, Robert (1995). Firearms of the Islamic World: in the Tared Rajab Museum, Kuwait. London: I.B. Tauris. p. 114. ISBN 1-85043-963-X. OCLC 33841842.
- ↑ Armenia from the fall of the Cilician Kingdom(1375) to the force emigration under Shah Abbas, Dickran Kouymjian, The Armenian People from Ancient to Modern Times, Richard G. Hovannisian, (Palgrave Macmillan, 2004), 4.
- ↑ Encyclopædia Britannica. „Kara Koyunlu“. Online Edition, 2007
- ↑ Patrick Clawson. Eternal Iran. Palgrave Macmillan. 2005 ISBN 1-4039-6276-6 p.23
- ↑ Stearns, Peter N.; Leonard, William (2001). The Encyclopedia of World History. Houghton Muffin Books. p. 122. ISBN 0-395-65237-5.
- ↑ Kouymjian, Dickran (1997). „Armenia from the Fall of the Cilician Kingdom (1375) to the Forced Migration under Shah Abbas (1604)“ in The Armenian People From Ancient to Modern Times, Volume II: Foreign Dominion to Statehood: The Fifteenth Century to the Twentieth Century. Richard Hovannisian (ed.) New York: Palgrave Macmillan. p. 4. ISBN 1-4039-6422-X.