Kasparas Bekešas
| Kasparas Bekešas | |
|---|---|
| |
| Bekešos | |
| |
| Herbas "Bekiesz" | |
| Gimė | 1520 m. Transilvanija |
| Mirė | 1579 m. (~59 metai) Gardinas |
 Vikiteka |
Kasparas Bekešas |
Kasparas Bekešas (veng. Békés Gáspár; 1520 m. Transilvanija - 1579 m. Gardinas) – Abiejų Tautų Respublikos politinis ir karinis veikėjas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bekešas buvo vengrų didikas, Transilvanijos krašto vyriausiasis iždininkas, faktiškasis jo valdytojas, sosto įpėdinis. 1571 m. Steponui Batorui tapus krašto vaivada, ėmė su juo kariauti, bet pralaimėjo ir neteko visų valdų.
Kai Batoras 1576 m. tapo Abiejų Tautų Respublikos valdovu, su juo susitaikė ir jį rėmė. Vadovavo Abiejų Tautų Respublikos pagalbinei vengrų kariuomenei, pasižymėjo karuose, ypač Livonijos karo (1558-1583) metu, 1579 m. užimant Polocką. Gyvenimo pabaigoje tapo ateistu.[1]
Kaip arijono, jo neleista laidoti kapinėse. Palaidotas Vilniuje ant kalvos, vėliau pavadintos Bekešo kalnu. Jo antkapyje pagal testamentą buvo iškaltas įrašas, neigiantis Dievą, sielos nemarumą, pomirtinį gyvenimą.[2] Paminklas, aštuoniakampis bokštas, nugarmėjo į Vilnelę, vandeniui paplovus kalno šlaitą.
Antkapinis užrašas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ant Kasparo Bekešo antkapio buvo iškaltas toks ateistinis užrašas (kurį greičiausiai padarė bendraminčiai):
…Viską iš savęs turiu: nenoriu pripažinti Dievo,
Netrokštu Jo dangaus, pragaro nebebijau,
Gailestingumo neprašau, neginu nė kiek teismo paskutinio,
Nuodėmės nepažįstu ir nežinau, kuo būčiau kam prasikaltęs.
Visuomet pasitikėjau savimi ir buvau stropus.
Nesijaudinu dėl kūno, dar mažiau – dėl sielos,
Drąsiai turiu pripažinti, kad drauge su manim ji mirė,
Triūso ano neturėsiu, kurį turi kiti –
Ieškoti kiekvienas savosios, kai iš kapo pakils…[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatija. Religijos kritika, laisvamanybė, ateizmas Lietuvoje. V., 1988, 99 psl.
- ↑ Kasparas Bekešas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 782 psl.