Kleptokratija

Kleptokratija (gr. κλέπτειν 'vagiu' + κράτος 'valdžia') – valstybės valdymo forma, kai valdžios elitas iškyla iš nusikaltėlių ir valdininkų sąjungos.

Ypatybės

Kleptokratija būdinga diktatūrai, autoritarizmui, nepotizmui. Neretai ją patiria žlungančios ir oligarchijomis tampančios demokratinės valstybės. Kleptokratinis vadovas savavališkai naudojasi valstybės iždu. Kleptokratinis režimas dažniausiai ignoruoja visuomenės poreikius, nesirūpina šalies ekonomikos, socialiniais, politiniais reikalais, pilietinėmis ir žmogaus teisėmis, atbaido užsienio investicijas, parduoda šalies resursus savanaudiškais praturtėjimo tikslais, smarkiai susilpnina vidaus rinką ir tarptautinę prekybą. Valdžia nesąžiningų operacijų būdu pasisavina piliečių pinigus, surenkamus kaip mokesčius, taip pat iš įvairių socialinių fondų ir juos švaisto. Kleptokratijai būdinga korupcija, lobizmas.

Kleptokratija skiriasi nuo plutokratijos (kai padėtį visuomenėje nulemia turtas), meritokratijos (kai asmens vietą valdžioje ar socialinėje hierarchijoje nulemia gabumai ir laimėjimai) ar technokratijos (kai valdo specialistai ir ekspertai).

Kleptokratinėmis valstybėmis laikytinos senovės Roma, Kartagina, Asirija. XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje kleptokratiniais valdovais laikytini kai kurie buvę prezidentai: Sanis Abača (Nigerija), J. Arnoldas Alemanas (Nikaragva), Žanas Klodas Diuvaljė (Haitis), Džozefas Estrada, Ferdinandas Markosas (Filipinai), Albertas Fudžimoris (Peru), Slobodanas Miloševičius (buv. Jugoslavija), Mobutu Sésé Seko (buv. Zairas), Manuelis Noriega (Panama), Suhartas (Indonezija).