Kuzma Petrovas-Vodkinas

K. Petrovo-Vodkino autoportretas, 1918 m.

Kuzma Petrovas-Vodkinas (rus. Кузьма Сергеевич Петров-Водкин, 1878–1939 m.) – XX a. pirmos pusės Rusijos tapytojas, iliustratorius, teatro dailininkas, rašytojas.

Biografija

Kuzma Petrovas-Vodkinas gimė 1878 m. lapkričio 5 d. Chvalinske prie Volgos upės (Saratovo sritis). 1893–1895 m. jis mokėsi tapybos ir piešimo pas F. Burovą Samaroje. 1897–1904 m. mokėsi Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje vadovaujamas N. Kasatkino ir V. Serovo. 1901 m. tobulinosi Miunchene. Baigęs mokslus keliavo po Europą, pabuvojo Šiaurės Afrikoje. Nuo 1908 m. K. Petrovas-Vodkinas apsigyveno Sankt Peterburge, 1910–1917 m. mokė E. Zvancevos mokykloje, dalyvavo „Meno pasaulio“ parodose. Jo kūryba buvo paveikta prancūzų P. Sezano, P. Gogeno, A. Matiso bei ruso V. Boriso-Musatovo dailės. Jis taip pat į savo paveikslus įpynė senosios Rusijos dailės ir ankstyvojo italų renesanso tapybos bruožų, suteikė jiems simbolistinių, alegorinių prasmių. Garsiausiu iš ankstyvųjų jo kūrinių minima „Raudono arklio maudynė“ (1912).

Po 1917 m. Spalio revoliucijos K. Petrovas-Vodkinas 1918–1933 m. dėstė reorganizuotoje Sankt Peterburgo dailės akademijoje. Revoliuciją dailininkas matė visai ne kaip kruviną perversmą ir tai perteikė idealizuojančiuose paveiksluose („Sankt Peterburgo Madona“ (1918) ir to meto natiurmortai). Dailininkas ir toliau dirbo idealizuojančiu stiliumi („Anos Achmatovos potretas“ (1922), „Komisaro mirtis“ (1928) ir „Lenino portretas“ (1934)). Dailininko konfliktas su SSRS sovietine realybe vėlyvaisiais metais atsiskleidžia paveiksle „Naujakuriai“ (1937), kuriame pavaizduota scena po pilietinio karo, kai į pabėgusio „buržujaus“ namus įsikelia darbininkas su savo šeima iš kaimo.^[1] Kuzma Petrovas-Vodkinas mirė 1939 m. vasario 15 d. Leningrade. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose yra jo paveikslas „Dailininko žmonos portretas“.^[2]