Pereiti prie turinio

Lan Ju

Koordinatės: 22°03′ š. pl. 121°32′ r. ilg. / 22.050°š. pl. 121.533°r. ilg. / 22.050; 121.533
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

22°03′ š. pl. 121°32′ r. ilg. / 22.050°š. pl. 121.533°r. ilg. / 22.050; 121.533

Lan Ju
Lan Ju
Lan Ju sala žemėlapyje

Lan Ju (kin. 蘭嶼, pinyin: Lán Yǔ) arba Orchidėjų sala – vulkaninė sala Ramiajame vandenyne, į pietryčius nuo Taivano salos. Salą nuo Filipinų salynui priklausančios Bataneso salos skiria Baši sąsiauris (šiaurinė Lusono sąsiaurio dalis). Salos plotas 45 km². Ją administruoja Lan Ju gyvenvietė, priskiriama Taiduno apskričiai.

Lan Ju salos vietiniai. Apie 1931 m. fotografija

Sala pirmą kartą pažymėta Tabakošimos (Tabako-shima) vardu XVII a. japonų jūrlapiuose ir 1654 m. Tabaco Xima vardu prancūzų žemėlapiuose. Kinai, kurie nepalaikė jokių ryšių su salos gyventojais, salą vadino Âng-thâu-sū (紅頭嶼, pinyin: Hongtouyu; 'raudonplaukių sala') pavadinimu, o japonų valdymo laikais sala vadinta Kōtō-sho pavadinimu. Japonijos vyriausybė salą paskelbė etnologinių tyrimų vieta, į kurią pašaliniams patekti buvo draudžiama. Šis draudimas liko kai Kinijos Respublika atsiėmė salą 1945 m., bet 1967 m. draudimo buvo atsisakyta. Dėl šių apribojimų tao žmonės geriausiai iš visų Taivano aborigenų išlaikė savitas tradicijas. Nuo to laiko saloje buvo pastatyta mokyklų ir įsigaliojo priverstinis Taivano mandarinų kalbos mokymas.

1946 m. sala pavadinta Lan Ju vardu arba Orchidėjų sala pagal vietinių falenopsių gentį.

1982 m. saloje įrengta branduolinių atliekų saugykla. XXI a. pr. rengti dideli protestai už branduolinių atliekų pašalinimą iš salos.[1]

Salos pakrantė

Saloje yra aštuoni kalnai, viršijantys 400 m aukšti, aukščiausias iš jų – Hongtoušanas (紅頭山), kurio aukštis 552 m. Salos andezitinėse uolienose yra pirokseno ir raginukės mineralų. Geochemijos duomenys rodo, kad saloje gausu natrio, magnio ir nikelio.[2]

Sala išsidėsčiusi atogrąžų zonoje, klimatas čia laikosi šiltas ir drėgnas ištisus metus.

Orchidėjų saloje auga daug tropinių augalų rūšių, kurios sutinkamos ir kitose Azijos vietose, bet taip pat yra endeminių rūšių. Priskaičiuojamos 35 vietinės augalų rūšys[3], kaip antai Pinanga tashiroi palmių rūšis.[4]

Saloje kiaušinius deda žalieji vėžliai.[5] Salą supa koralinis rifas.[6] Keturios jūrinių gyvačių rūšys sutinkamos vandenyse palei salą.[7]

Saloje gyvena tao tautos žmonės, emigravę čia iš Bataneso salyno prieš 800 metų. Vietiniai salą vadina Ponso no Tao arba Pongso no Tawo ('žmonių sala'), arba dar Irala vardu. Iš dabartinių 4000 gyventojų, apytiksliai 2400 priklauso aborigeninei tao bendruomenei, o likę 1600 daugiausia yra hanių kilmės.

Veikia oro uostas. Gyventojai verčiasi žvejyba ir kultūrų (batatai, soros) auginimu.


  1. Loa Iok-sin (2012-02-21). „Tao protest against nuclear facility“. Taipei Times.
  2. Zhang Jinhai; He Lishi (2002). „Geology of Taiwan Province“. Geology of China. Geological Publishing House. ISBN 7-116-02268-6.
  3. Hsieh, Chang-Fu (2002). „Composition, endemism and phytogeographical affinities of the Taiwan flora“. Taiwania. 47: 298–310. Suarchyvuotas originalas 2014-02-22. Nuoroda tikrinta 2014-02-06.
  4. Liao, Jih-Ching (2000). „Palmae (Arecaceae)“. In Huang, Tseng-chieng (red.). Flora of Taiwan. 5 (2nd leid.). Taipei, Taiwan: Editorial Committee of the Flora of Taiwan, Second Edition. pp. 655–662. ISBN 957-9019-52-5. Nuoroda tikrinta 2012-10-02.
  5. Cheng, I-Jiunn; Cheng-Ting Huang, Po-Yen Hung, Bo-Zong Ke, Chao-Wei Kuo, and Chia-Ling Fong (2009). „Ten years of monitoring the nesting ecology of the green turtle, Chelonia mydas, on Lanyu (Orchid I.), Taiwan“ (PDF). Zoological Studies. 48 (1): 83–94. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2013-05-12. Nuoroda tikrinta 2014-02-06.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  6. Dai, C.-F. (1991). „Reef environment and coral fauna of southern Taiwan“ (PDF). Atoll Research Bulletin. 354: 1–24.
  7. Tu, M. C.; M. C. Tu, S. C. Fong and K. Y. Lue (1990). „Reproductive biology of the sea snake, Laticauda semifasciata, in Taiwan“. Journal of Herpetology 24 (2): 119–126. JSTOR 1564218.