Langobardų istorija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Langobardų Istorija (lot. Historia Langobardorum) – benediktinų vienuolio Pauliaus Dykono istorinis kūrinys lotynų kalba, parašytas VIII a. pabaigoje, pasakojantis apie langobardų genties istoriją, pradedant nuo mitinių personažų iki karaliaus Liutprando mirties (743 m.). Jame taip pat yra informacijos apie Bizantiją ir frankus. Kūrinys susideda iš šešių knygų, parašytų 787–796 m.
Tekstas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Taip pat tekste pasakojama apie mažą gentį „Winnili“, gyvenusią saloje Scandinavia. Jie pasidalino į tris grupes ir viena iš jų, dėl gyventojų pertekliaus išvyko ieškoti naujų žemių. Jie atvyko į sritį, kurią valdė vandalai, o jų vadailiepė pasirinkti: kariauti arba mokėti duoklę. Winnili buvo jauni ir narsūs, tad nutarė kariauti. Mūšį laimėję Winnili pasivadino Langobardi, paskui jie įsikūrė šioje žemėje.
|
Šis su literatūra susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |