Li (tauta)

Li (黎 Lí)
Gyventojų skaičius	1,3 mln.
Populiacija šalyse	Kinija: 1,24 mln.
Kalba (-os)	hlai, kinų
Religijos	animizmas budizmas

Li (kin. 黎, pinyin: Lí) – tauta Rytų Azijoje, gyvenanti Kinijos Liaudies Respublikoje.

Li etninės grupės tėvynė yra antra didžiausia Kinijos sala Hainanas. Tautos populiaciją sudaro apie 1,247 mln. žmonių. Daugelis jų gyvena Hainano salos Li-Miao autonominėje prefektūroje, kuri apima Tongzės, Baotingo, Ledongo, Dongfango ir kitas apygardas. Kiti gyvena tarp hanių ir hujų kitose salos dalyse.

Li etninės grupės pavadinimo atsiradimas

Dėl skirtingų gyvenamųjų vietų, aprangos, kalbos tarmių bei papročių, net ir patys Li etnins grupės žmonės save vadino įvairiai: Qi, Meifu, Run ir Sai. Istorinėje perspektyvoje, Hanių tautos žmonės Li protėvius vadino Li, Man, Liao ir panašiai. Tangų dinastijos pabaigoje, kai kurie žmonės save padėjo vadinti būtent Li. Šis pavadinimas prigijo ir yra naudojamas iki dabar.

Teritorija

Li gyvenama teritorija yra tropinis rojus, kur auginami kokoso riešutai, kakava, kava, kaučiukas, anakardžio riešutai, ananasai, mango, bananai, yra išgaunamas palmių aliejus. Saloje gausu vario, alavo, kvarco, fosforo, geležies bei volframo. Taip pat yra išvystyta laivyba bei žvejyba.

Kalba

Li kalba neturi savo atskiro rašto. Jų šnekamoji kalba priklauso kinų-tibetiečių kalbinei šeimai, tačiau daugelis šiuo metu šneka kinų kalba. Tik 1957 m. vyriausybės pagalba buvo sukurta romanizuota grafinių ženklų sistema Li kalbai.

Istorija

Atsižvelgiant į istorinius įrašus, terminas Li pirmą kartą buvo pavartotas Tangų dinastijos laikais (618–907 m. e. m.). Manoma, jog Li etninė grupė yra senovės Jue etninės grupės palikuonys, glaudžiai susiję su loujais (atskilusi jue etinės grupės dalis), kurie migravo iš Guangdongo ir Guangsi regionų, esančių žemyninėje Kinijos dalyje į Hainano salą dar prieš Čin dinastiją (221-206 m. pr. m. e.). Archeologiniai kasinėjimai atskleidžia, jog Li protėviai Hainano saloje įsikūrė jau prieš 3000 metų, tarp vėlyvosios Šang dinastijos ir ankstyvosios Džou dinastijos laikotarpių. Etniškai Li yra artimiausi džuangai, bujėjai, šujai, dongai ir dajai. Taip pat, tarp šių grupių yra randama ir kalbinių panašumų – tarimas, gramatika ir žodynas.

6 – ame amžiuje, Madam Xian, Yues pietvakarių Guangdongas, Hainano salos bei Leizhuo pusiasalio lyderė prisiekė ištikimybę Sui dinastijai. Šis žingsnis sustiprino Hainano salos bei Centrinės Kinijos tarpusavio santykius. Tokiu būdu vis dar primityviai gyvenusi Li etninė grupė perėmė feodalinės visuomenės elementus ir pritaikė juos savo kasdieniniame gyvenime. Tangų dinastija sustiprino Li gyvenamų teritorijų kontrolę centralizuodama valdžią ir suskirstydama teritoriją į penkias prefektūras, kurios buvo sudarytos iš 22 apygardų.

Song dinastijos laikais (960–1279 m. e. m.) Li pradėjo auginti ryžius, buvo įdiegta irigacinė sistema. Feodalinės sistemos klestėjimas Li etninės grupės rėmuose, kaip ir kitose Kinijos dalyse, pastebimas Ming ir Qing dinastijų laikotarpiu. Daugelis žemių šiuo laikotarpiu priklausė keliems stambiems žemių valdytojams, kuriems darbininkai turėjo mokėti žemės nuomos mokestį bei palūkanas. Taip pat dideli žemės plotai priklausė vyriausybei, kuri ją naudojo valdiškiems tikslams. Šiuo laikotarpiu tik Wuzhi kalnuose žmonės vis dar turėjo galimybę propaguoti kolektyvinį ūkį, tačiau net ir šie kolektyvinės sistemos likučiai buvo išnaudojami stambių žemvaldžių interesams tenkinti.

Stipri Li žmonių priespauda lėmė didėjančius neramumus. Song ir Yuan dinastijų laikotarpiu Hainano saloje buvo užfiksuoti 18 sukilimų, Ming ir Qing dinastijų laikotarpiu Li suorganizavo 14 didelių maištų. Po Pirmojo Opiumo karo 1840 metais Hainano salą užplūdo imperialistai, kurie atnešė Li žmonėms priespaudą ir kančias lėmusias dar daugiau neramumų.

Li tautos kultūra

Li tauta yra labai daininga, turinti turtingą kultūrą bei gilias tradicijas. Išskirtinis gyvenimo būdas, tatuiruočių menas, verpimo ir audimo įgūdžiai bei jų „bambukų“ šokis atskleidžia šios etninės grupės unikalumą bei išskirtinumą.

Li tautos gyvenimo ypatumai

Li žmonės daugiausia gyvena grupelėmis ir stato savo kaimus netoli kalnų ir upių. Tradicinių namų forma primena apdengtą valtį arba piramidę, aplink kurią yra pastatyta tvora. Šios tautos pastatų unikalumas buvo nulemtas geologinių sąlygų, klimato bei statybai naudojamų medžiagų. Paprastai namai yra dviejų aukštų. Žemutinis aukštas skirtas gyvuliams, o antrame – gyvena žmonės. Stogas panašus į lanką ir yra dengtas stiklu. Namo sienos ir grindys dengtos bambuku.

Valties formos nameliai atspindi artimą Li tautos ryšį su Okeanijos kultūra. Li tautosakoje yra pasaka apie princesę Danya, kurią srovė nunešė iki Hainano salos. Čia ji ištraukė valtį į krantą ir ją panaudojo, kaip stogą, suręstam nameliui. Tokiu būdu Li tautos žmonės pasekė jos pavyzdžiu statydami savo namus. Valties formos namai taip pat yra Hainano salos simbolis bei atspindi ne tik Okeaninės kultūros, tačiau ir jūros šilko kelio svarbą, kuris jungė pietų Kiniją su Vakarais.

Tatuiruotės

Li tauta iš kitų Kinų etninių grupių išsiskiria savo tatuiruotėmis, kurios piešiamos ant moters kūno. Šios tradicijos atsiradimo pasakojimai yra keli. Kai kurie sako, jog moters be tatuiruočių siela po mirties nerasdavo ramybės, nes nebūdavo priimama protėvių. Kiti teigia, kad Li moterys darydavosi tatuiruotes tam, kad kitų genčių vyrai jų nepagrobtų. Taip pat yra manoma, jog tatuiruotės – ištikimos meilės simbolis.

Tatuiruotės būdavo pradėtos piešti ant kūno kai moterys sulaukdavo 12-13 metų. Ši ceremonija buvo laikoma šventa, kuri turėjo būti atliekama tik tam tikromis dienomis rudenį. Buvo tikima, jog ištatuiruotos linijos ant veido yra „palaimintos sielos“ simbolis, ant viršutinės lūpos – „sėkmės“ simbolis, o ant žemutinės lūpos – „taikos ir saugumo“ simbolis. Pasak Li žmonių, tatuiruotės ant nugaros bei ant pirštų atneša laimę.

Nuo 1990 metų ši senovinė tradicija palaipsniui prarado savo žavesį atėjus moderniajai civilizacijai. Šiuo metu, tatuiruotes galima išvysti tik ant senesnių moterų veido bei kūno. Jaunos moterys pradėjo skeptiškai žiūrėti į šią tradiciją, kuri šiuo metu tampa nykstanti.

Menas ir apranga

Pynimas ir verpimas yra vienas seniausių Li tautos menų. Li brokatas (audinys) su išskirtine audimo technika ir raštais visada buvo pagrindinė imperatorių prekė. Rūbai siuvami iš medvilnės ir lino. Visą rūbo gaminimo procesą jie atlieka patys – nuo verpimo iki dažymo. Huang Daopo, žymus Juan dinastijos verpėjas išmoko šio amato iš Li tautos moterų. Vyraujanti aprangos spalva yra juoda. Moterys dažniausiai nešioja švarkus be apykaklės ir aptemtus sijonus. Moterys labai mėgsta nešioti apykakles, auskarus, apyrankes.

Li yra puikūs dainininkai ir šokėjai. Liaudies dainos yra gražios, ritmingos ir unikalaus turinio. Žodis daina Li kalboje reiškia Li baladžių garsai. Populiariausias jų šokis yra šokamas pagal bambukų muziką – „bambukų“ šokis. Šokant šį šokį, dvi bambukinės lazdos yra padedamos ant žemės greta viena kitos, o ant jų padedamos dar kelios bambukinės lazdelės. Keli jauni vyrai atsisėda iš abiejų pusių ir paėmę už vieno bambukinės lazdelės galo ritmingai muša per kitą lazdelę. Pagal išgaunamą ritmą šokėjai šoka visą naktį.

Vestuvių papročiai

Pagal Li tautos papročius, vaikai turi išeiti iš tėvų namų ir gyventi savarankiškai į „longgui“ jau nuo 13 metų. Berniukai turi pasistatyti savo namus, o mergaitės įsikuria su tėvų pagalba. Longgui yra vadinama vieta, kurioje berniukai ir mergaitės pirmą kartą susitinka ir dažniausiai įsimyli.

„Naktinis lankymasis“ yra unikalus Li tautos būdas susipažinti su savo gyvenimo meile. Atėjus nakčiai, jauni vaikinai pasipuošia prieš eidami į „seserų longgui“, namus, kur gyvena merginos, kaimyniniuose kaimuose. Grodami bambukinėmis fleitomis vaikinai suranda merginas, kurios vėliau, jeigu nutaria draugauti su vaikinu, nusiunčia juosmenis išsiuvinėtus drugeliais ir gėlėmis. Po šio ritualo vaikinai įkanda į pasirinktos merginos ranką, palikdami savo dantų žymes – tai padėka už įteiktą dovaną. Merginos, nepaisant skausmo, būna patenkintos įkandimu, nes Li tiki, jog kuo gilesnės dantų žymės lieko po įkandimo, tuo didesnė meilė.

Kitos šventės

Daugelis Li švenčių yra artimos Han tautos šventėm, tačiau turi ir tradicinių švenčių – Pavasario šventę ir Sanyuesan. Prieš Pavasario šventę šeimose yra ruošiamos ištaigingos vakarienės, naminis vynas ir kepamas Dengye pyragas. Naujųjų metų išvakarėse Li žmonės garbina protėvius; kitas dienas jie svečiuosi vieni pas kitus, sveikina, šoka bei dainuoja.

Sanyuesan švenčiama trečio mėnesio trečią dieną. Šią dieną yra lankomi ir pagerbiami vyresnieji. Jiems atnešamos konservuotos daržovės, geltonas vynas ir iškepti pyragai. Jaunimas per šventę eina žvejoti bei medžioti, o vakare dainuoja apsirengę tradiciniais gėlėtais rūbais ir garbina protėvius. Ši šventė taip pat yra meilės brangiems žmonėms rodymo laikas.

Religija

Li žmonės tiki, jog kiekvienas daiktas ar būtybė turi savo dvasią, o visi gamtos sutvėrimai yra gyvosios šventyklos. Li tautos atstovai daugiausiai garbina savo protėvius, gamtą (dangų, žemę, kalnus, vandenį, ugnį, saulę, mėnulį, medžius ir pan.) ir dvasias (kalnų dvasia, žemės dvasia, griaustinio dvasia, virtuvės dvasia, protėvių dvasia ir pan.). Kad dvasios nepyktų ant Li žmonių ir nesiųstų ligų yra aukojamos kiaulės, šunys, vištos, jaučiai ir pan..