Maironis

Maironis Jonas Mačiulis

Gimė	1862 m. spalio 21 d. Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje.
Mirė	1932 m. birželio 28 d. (69 metai) Kaune
Palaidotas (-a)	Kauno arkikatedra bazilika
Tėvas	Aleksandras Mačiulis
Motina	Ona Kurmauskaitė

Veikla	XIX–XX a. lietuvių romantizmo poetas, parašęs tokius Lietuvoje žymius kūrinius kaip „Trakų pilis“, „Lietuva Brangi“ ir daugelį kitų
Sritis	Poetas, dramaturgas, dvasininkas

Alma mater	1884 m. Kijevo universitetas 1888 m. Kauno kunigų seminarija 1892 m. Peterburgo dvasinė akademija
Žinomas (-a) už	„Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ (1892) „Pavasario balsai“ (1895) „Mūsų vargai“ (1920)

Vikiteka	Maironis

Maironis (tikroji pavardė Jonas Mačiulis, 1862 m. spalio 21 d. (pagal Julijaus kalendorių) Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje. – 1932 m. birželio 28 d. Kaune) – kunigas, profesorius; XIX ir XX a. lietuvių romantizmo poetas, parašęs tokius Lietuvoje žymius kūrinius kaip „Trakų pilis“, „Lietuva Brangi“ ir daugelį kitų.^[1]

Biografija

Gimė laisvųjų valstiečių šeimoje, tėvas buvo mažaraštis, bet iniciatyvus valstietis. Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, 1873 m. įstojo į Kauno gimnaziją, kurią baigė 1883 m. 1883–1884 m. studijavo literatūrą Kijevo universiteto istorijos ir filologijos fakultete. 1884 m., atsižvelgdamas į tėvų norą, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1888 m. ją sėkmingai baigęs, toliau tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurią baigė 1892 m.^[2]

1893–1894 m. ir 1909–1932 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje, 1909–1932 m. seminarijos rektorius. 1894–1909 m. – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius; nuo 1903 m. – teologijos daktaras. 1922–1932 m. Kauno universiteto, (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) Moralinės teologijos katedros vedėjas. 1923–1924 m. 1932 m. suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.^[2]

Mirtis

1932 m. birželio pabaigoje Maironis viešėjo Tytuvėnuose (čia kasmet atvykdavo švęsti Joninių). Maironį pradėjo kamuoti stiprūs skausmai, dėl to jis nusprendė grįžti į Kauną. Stiprus priepuolis ištiko traukinyje. Kaune Maironis buvo paguldytas į ligoninę, atlikta skubi operacija (operavo ir gydė chirurgas Vladas Kuzma). Teigiama, kad dieną prieš mirtį Maironis dar turėjo aiškią sąmonę, priėmė lankytojus.^[3]

Maironis mirė naktį į birželio 28-ąją, 2.30 val.^[4] Buvo palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje, kur 1937 m. įrengtas antkapinis paminklas-mauzoliejus (arch. Stasys Kudokas). Tėvų Onos ir Aleksandro Mačiulių kapas – Betygalos (Pilkalnio) kapinėse.

Kūryba

Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius jaunas poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos bandymus jis sunaikino.^[2] Reikšmingiausia kūrybos dalis – lyrika. Remdamasi šia romantizmo apraiška vystėsi XX a. I pusės lietuvių poezija. Nemažai eilėraščių virto liaudies dainomis, kai kuriems muziką parašė Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas.

1885 m. Žvalionio slapyvardžiu „Aušros“ laikraštyje pirmą kartą išspausdintas eilėraštis „Lietuvos vargas“ (vėliau pavadintas „Miškas ir lietuvis“, o paskutinėje redakcijoje „Miškas ūžia“).^[2] 1891 m. išspausdinta pirmoji Maironio knyga – „Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“, pasirašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.^[2] Ši knyga buvo tiesioginis jo studijų Dvasinėje seminarijoje vaisius.

Teologinių studijų metu jis mažai besireiškė poetine kūryba. Maironio slapyvardžiu poetas pradėjo pasirašinėti studijuodamas Peterburgo dvasinėje akademijoje.^[2] 1895 m. pasirodė Maironio eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“.^[2]

Kūrybai darė įtakos to laikmečio lenkų, rusų poetų darbai – Adomo Mickevičiaus, Juozapo Kraševskio, Julijaus Slovackio, Aleksandro Puškino, Michailo Lermontovo,^[2] taip pat kunigų seminarijos dėstytojo Antano Baranausko „Anykščių šilelis“.

Kūriniai

Kryžius Jonučių ir Narsiečių kaimams Kauno rajone su Maironio eilėmis iš eilėraščio „Kur bėga Šešupė“: *Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį, kur mūsų sodybos, kur bočių kapai!*

Rinkinys „Pavasario balsai“ – 1895 m.^[2]
Istorinė draminė trilogija: „Kęstučio mirtis“ (1921 m.), „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925 m.) ir „Didysis Vytautas – karalius“ (1930 m.)^[2]