Murasaki Šikibu

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Murasaki Šikibu

Murasaki Šikibu (jap. 紫 式部 = Murasaki Shikibu, 975–978 m. – 1016–1031 m.) – viena įspūdingiausių Heian periodo rašytojų, išgarsinusi Japonijos vardą savo darbais visame pasaulyje. Žinomiausi kūriniai - „Sakmė apie princą Gendžį“ ir „Murasaki Šikibu dienoraštis", kuriame plačiai aprašomas dvaro gyvenimas, tarnaujant imperatorienei Shōši. Dienoraščio autorė būdama freilina, imperatorienės svitos nare, turėjo galimybę pamatyti ir pažinti tikrąjį rūmų gyvenimą, kuris paskatino visus prisiminimus sudėti į dienoraštį.

Fudživara šeimos linija

Murasaki yra kilusi iš garsiosios ir talentingosios Fudživara giminės. Šioje giminėje yra garsių rašytojų, kurie prisidėjo prie Japonijos literatūros kūrimo. Jos šeimos linija prasideda nuo Yošikado, šeštojo Fudživara Fujutsugu sūnaus, iš tėvo pusės ir Nagajoši, Fugutsugos vyriausiojo sūnaus, iš motinos pusės. Jos prosenėlio tėvas, Kanesuke, buvo poetas gyvenęs Engi periodu. Jo eilėraščiai yra sudėti į asmeninę antologiją. Yra žinoma, jog Kanesuke gerai sutarė su garsiu poetu Ki no Tsurajuki. Tadamasa, Murasaki Šikibu senelis, jo jaunesnysis brolis Kijomasa ir jos dėdė Tamejori – poetai, kurių darbai randami Imperatoriškosiose antologijose kaip Shūi Wakashū.

Mursaki Šikibu tėvas, Tametoki, yra labiau žinomas kaip kiniškų poemų kūrėjas negu poetas rašęs japonišku stiliumi. Jis puikiai išmanė konfucionizmą ir buvo net Sugavara Fumitoki, garsiausio to laikotarpio išminčiaus, mokinys. Tametoki darbai yra įtraukti į Hončo Reisošu – antologiją, kurioje sudėta Imperatoriaus dvaro poetų kiniška poezija. Mursaki tėvas nebuvo labai turtingas, tačiau pagarbą ir vietą visuomenėje išsikovojo savo mokslo laimėjimais. Visa tai lėmė, jog Tametoki per savo gyvenimą užėmė įvairias pozicijas - nuo sekretoriaus iki gubernatoriaus Ečizen, o po to ir Ečigo valdose. Savo gyvenimo pabaigoje tapo budizmo šventiku garsioje šventykloje Mii-dera .

Murasaki Šikibu brolis Nobunori taip pat užėmė aukštas valdininko pareigas dvare ir buvo žinomas kaip talentngas poetas. Apie kitus jos šeimos narius daug nežinoma, tačiau teigiama, jog Murasaki Šikibu tėvas ir motina buvo kilę iš to paties protėvio. Be Nobunori ji turėjo dar vyresniąją seserį ir du vyresnius brolius, iš kurių vienas ėjo vyriausybės pareigūno pareigas, o kitas buvo Budizmo dvasininkas. Murasaki Šikibu giminaičiai užėmė aukštas pozicijas dvare bei prisidėjo prie jo valdymo, švietimo ir literatūros kūrimo. Visą tai lėmė aukštą Fudživaros klano padėtį Heiano periodo Japonijoje.  

Vaikystė

Murasaki Šikibu priklausė Fudživara šeimos šakai. Tuo laikotarpiu dukterų vardai dažniausiai nebuvo fiksuojami raštuose, todėl nėra žinomas jos tikrasis vardas. Murasaki Šikibu yra rašytojos slapyvardis. „Šikibu“ reiškia postą, kurį kažkada užėmė jos tėvas, o „Murasaki“ - pagrindinės knygos, „Sakmė apie princą Gendžį“, herojės vardas. Nėra tikslios Murasaki Šikibu gimimo ir mirties datos . Manoma, jog ji gimė 975 m. ar 978 m. (ši data laikoma tikslesne, nes remiamasi tėvo, brolių ir seserų amžiumi). Pateikiamos ir trys skirtingos mirties datos. Pirma, 1016 m., kurią daugelis japonų mokslininkų laiko tiksliausia, antra apima laikotarpį nuo 1026 m. iki 1031 m., ir trečia – 1031 m.. Remiantis šiomis datomis tvirtinama, jog Murasaki Šikibu mirė tarpe tarp 39 ir 57 metų .

Murasaki Šikibu mama mirė, kai ji dar buvo vaikas. Be mamos likusi mergaitė pati savarankiškai išmoko visko, ką privalėjo žinoti to meto moteris. Jau vaikystėje Murasaki iš kitų išsiskyrė savo žiniomis ir gebėjimais, kurie vėliau jai padėjo tapti garsia Japonijos rašytoja. Jos tėvas, kurio meilė mokslui buvo neapsakoma, pradėjo ją mokyti jau ankstyvoje vaikystėje. Garsi istorija teigia, jog Murasaki sugebėdavo išmokti viską ir dar daugiau paprasčiausiai klausydamasi brolio pasakojimų apie tai ką jis sužinojo pamokose. Savo dienoraštyje Murasaki užsimina, jog jos tėvas jau vaikystėje įžvelgė jos didžiulius gabumus, todėl buvo nusivylęs, kad ji negal siekti aukštumų ir tapti garsia figūra mokslo srityje kaip jos giminaičiai, nes yra moteris (Heiano laikotarpio moterys negalėjo mokytis kinų kalbos). Todėl nekartą tėvas yra sakęs: „Jeigu tu tik būtum vyras, labai būčiau laimingas ir didžiuočiausi tavimi“. Vis dėlto, Murasaki įgijo daug žinių apie kinų klasiką, Japonijos literatūrą bei Budizmo tekstus kartu klausydamasi bei mokindamasi su savo broliu.

Branda

Murasaki žinojo daug daugiau apie gyvenimą už sostinės ribų nei daugelis kitų to meto dvaro moterų. Rašytoja gana daug keliaudavo su savo tėvu, kuriam dažnai tekdavo aplankyti Kavači ir Idzumi provincijas. Be to, jis turėjo vilą Senšu-no Tamai. 996 m. būdama devyniolikos ji kartu su tėvu apsigyveno Ečizen, ten jos tėvas užėmė gubernatoriaus pareigas. Gyvenimas šioje provincijoje buvo sunkus, Mursaki nuolat ilgėjosi sostinės, todėl 997 m. nesulaukusi tėvo valdymo pabaigos į sostinę grįžo viena. Netrukus, 998 m. pavasarį, ji buvo supažindinta su Fudživara Nobutaka - būsimu jos vyru. Jis, kaip ir Murasaki tėvas, buvo kilęs iš Fudživara Yošikado giminės, tik penktos kartos (jos tėvas priklausė ketvirtajai). Nobutaka, kaip ir Tametoki, buvo rūmų sekretorius. Spėjama, jog abu vyrai buvo panašaus amžiaus, kai prasidėjo piršlybos. Murasaki tada buvo 22 metų, o Nobutaka 47 metų. Taip pat jis buvo išorinių rūmų sargybos leitenantas ir gubernatorius Jamaširo, Čikuzen, Bitchū, Bingo, Suo ir kitose provincijose. Vėliau tapo laikinu kapitono asistentu. Murasaki sunkiai priėmė jį, dėl didelio amžiaus ir charakterių skirtumo. Be to, Nobutaka turėjo kelias žmonas ir meilužes. Tačiau galų gale, jam pavyko palenkti Murasaki į savo pusę. 998 m. rudenį jie susituokė.

Teigiama, jog 999 m. jiems gimė dukra Kenši - vienintelis Murasaki vaikas. Jos dukra buvo žinoma kaip Ečigo no Ben, o vėliau kaip Daini no Sanmi. Ji parašė 37 poemas, kurios buvo įtrauktos į Imperatoriškuosius analogus, ir savo poemų kolekciją . Nors amžiaus skirtumas tarp sutuoktinių buvo nemenkas, Murasaki ir Nobutakos gyvenimas buvo laimingas, nors gana trumpas. 1001 m. Nobutaka mirė. Mirus jam, yra teigiama, jog Murasaki Šikibu tiek išgyveno jo netektį, kad net planavo tapti vienuole. Nobutaka buvo vienintelė jos meilė. Manoma, jog patirti gyvenimo sunkumai ir skausmas yra pagrindiniai motyvai lėmę Gendži Monogatari kūrinio gimimą. Tad tapusi našle Murasaki Šikibu pradėjo rašyti šį garsųjį kūrinį, kurio nuorašai pasiekdavo net dvarą. Teigiama, jog būtent dėl jos išskirtinių gebėjimų Fudživara no Mičinaga pakvietė ją tarnauti savo dukteriai rūmuose.

Gyvenimas dvare

Murasaki tarnavo Takatsukasa-no-dono Imperatoriškuosiose rūmuose jau 1007 m., o būdama 30 metų ji pradėjo tarnauti imperatorienei, taip pat slapta ją mokė kinų kalbos. Murasaki Šikibu neturėjo oficialios pozicijos dvare. Jos pagrindinė užduotis buvo palaikyti Mičinagos, savo darbvaldžio, dukteriai kompaniją bei mokyti ir šviesti ją kultūros srityje. Gyvendama rūmuose ji užsitarnavo imperatoriaus Ichijo palankumą, o ypač imperatorienės Shōši, kuriai ji buvo artima kompanionė. Taip pat gerai sutarė su Fudživara Mičinaga ir jo žmona. Murasaki Šikibu turėjo daug laisvo laiko, todėl galėjo pasinerti į rūmų gyvenimo aprašymus, sekti įvykius iš šalies ir tiksliai fiksuoti viską savo dienoraštyje. Gyvenimas imperatoriaus dvaro rūmuose nebuvo itin malonus. Dažnai iš aplinkinių galėjai pajusti nesantaiką ir pavydą. Koshosho no Kimi – buvo vienintelė artima Murasaki Šikibu draugė, tarnavusi kartu su ja dvare.

1011 m. Mursaki tėvas Tametoki buvo paskirtas gubernatoriumi į Ečigo. Šį kartą dukra neiškeliavo su juo. Tais metais mirė imperatorius Ichijo, imperatorienė pasitraukė į Biva-dono imperatoriškuosius rūmus. Kartu su Shōši iškeliavo ir Murasaki Šikibu. 1014 m. mirė jos brolis Nobunori, o po to artima draugė Koshosho no Kimi. Tikima, jog 1015 m. Murasaki susirgo ir mirė, tačiau tiksli mirties priežastis iki šiol nėra žinoma. Tiesa, dar iki šiol yra dvejojama, kada iš tiesų, ji galėjo palikti pasaulį.

Heiano kūrybos bruožai

Kinijos kultūros ir rašto įtaka literatūrai ėmė mažėti Heiano laikotarpiu, nes buvo norima kurti savitą Japonišką literatūrą. Situacija visiškai pasikeitė, kai buvo sukurta fonetikos sistema – kana, leidžianti užrašyti japonų kalbą. Nuo X a. japoniškas raštas pradėjo populiarėti, bet kinų kalba vis vien išlaikė tvirtą poziciją, kaip įvairių dokumentų, filosofinių tekstų rašymo būdas. 

Heiano laikotarpiu vyravo dvi rašytojų srovės. Tai vyrai rašę kinų kalba ir moterys kūrusios japonų kalba. Šį skirtumą galima paaiškinti vyrų ir moterų užimtomis pozicijomis, kurios lemė ir kalbos tinkamumą, norint aprašyti įvairius įvykius. Vyrai, kurie buvo glaudžiai susieti su vyriausybe ir rašė apie kasdienines veiklas susijusias su politika, valdžia, vartojo glaustą ir tikslią kinų kalba, kuri lengvai leido kurti memorialus, šeimos testamentus ir t. t. Moterys, kurios daugiausiai praleisdavo laiko dvare arba namuose, galėjo išreikšti savo įžvalgas kurdamos japoniškai. Be to, japonų kalba joms buvo gimtoji kalba, todėl vartodamos ją jos galėjo laisviau išreikšti kylančias emocijas ir jausmus. Heiano laikotarpiu gimė daug įžymių rašytojų, parašiusių daug iki šiol garsių kūrinių. Murasaki Šikibu „Gendži Monogatari" yra vienas labiausiai žinomų kūrinių pasaulyje. Be jo, jos dienoraštis „Murasaki Šikibu Nikki" yra laikomas itin puikiu šaltiniu, leidžiančiu pažinti to meto rūmų gyvenimą, tradicijas. Be viso to, autorė yra parašiusi vieną poezijos rinkinį bei daugybę poemų, kurios sudėtos į Imperatoriškuosius analogus.   

Sakmė apie princą Gendži

Sakmė apie princą Gendži arba kitaip Gendži Monogatari yra ilga romantinė novelė pasakojanti apie išgalvoto princo Hikaru Gendži gyvenimą bei jo meilės istorijas. Ši novelė yra laikoma pirmąja pasaulyje parašyta novele, nes atitiko dabartinius šio žanro kūrinius. Skyrių tvarka ir kūrinio autorystė iki šiol kelią daug klausimų ir debatų. 54 skyriai arba knygos iš pirmo žvilgsnio atrodytų neturinčios nieko bendro yra susijusios viena su kita, nors yra abejojama ar Murasaki rašydama šį kūrinį turėjo bendrą idėją bei pavidalą prieš pradėdama jį rašyti. Paskutiniuose skyriuose pateikiamas Gendžio palikuonių gyvenimas po jo mirties. Daugelis mokslininkų net neabejoja, jog Murasaki Šikibu parašė visą kūrinį, tačiau kai kurie mano, jog tam tikri skyriai gali būti parašyti kito žmogaus, nes skyriuose pasikeičia stilistika ir tonas, poetinė technika. Kai kurie mokslininkai teigia, jog šį kūrinį sugalvojo Murasaki Šikibu tėvas, o ji tik jį užrašiusi. Taip pat, kad prie istorijos prisidėjo ir Fudživara Mičinaga. Kiti teigia, jog Uji dalis parašė Šikibu duktė Daini Sammi, o viską kitą pakoregavusi jos mama. Žinoma, visų priimtiniausia nuomonė yra ta, jog iš tikrųjų šį kūrinį parašė Murasaki Šikibu. Tačiau istorija, kurią žinome šiandien, yra nevisiškai jos sukurta. Taip yra dėl to, jog jos gyvenimo bei kūrybos laikotarpiu knygos buvo kopijuojamos perrašinėjant, todėl normalu, jog kai kurie tekstai transkribacijos metu buvo pataisomi bei truputėlį pakeičiami. Todėl manoma, jog kūrinys įgavo dabartinį pavidalą, kurį mes žinome, apie 1200 metus, po beveik 200 metų nuo Murasaki mirties.

Pagrindinė istorijos tema siejama su imperatoriaus sūnumi Gendžiu, užimančiu aukštą rangą visuomenėje. Per jį knygoje yra pateikiami visi Heiano laikotarpio socialinių sluoksnių santykiai, nuo imperatoriškosios šeimos iki paprastųjų gyventojų. Nors novelės pagrindinė siužeto linija yra Princo meilės istorijos ir jo santykiai su įvairiomis moterimis, rašytoja meistriškai pavaizduoja ir vyrų santykius svarbius Heiano laikotarpyje. Gendžio emocinės kelionės, stengiantis pažinti moterį ir save, leidžia suprasti žmogaus charakterio sudėtingumą. Jo nuotykiai niekada nesibaigia, o tik transformuoja jį iš lengvabūdžio nuotykių ištroškusio jaunuolio į vyrą, norintį pasiekti tiesą. Savo kūrinyje Murasaki skaitytojus supažindina ne tik su vyro ir moters santykiais kaip tarp įsimylėjėlių, bet ir su tarpusavio ryšiu, kuris atsiranda tarp tėvo, sūnaus, sutuoktinio, draugo ar užtarėjo.

Murasaki Šikibu dienoraštis

Murasaki Škibu Nikki – dienoraštis, kuriame aprašomi dvaro kasdieniai įvykiai. Tuo laikotarpiu autorė tarnavo Imperatorienei Shōši, kuri, manoma, buvo mėgiamiausia Fudživara Mičinaga duktė. Rašytoja užrašuose iš arti leidžia susipažinti su imperatoriškuoju dvaro gyvenimu, pajusti kasdienį rūmų ritmą ir buitį.. Reikia pridurti, jog Murasaki Šikibu kūrinys yra daugiau negu dienoraštis. Tuo laikotarpiu moterų rašytose užrašuose buvo ne tik fiksuojami chronologiniai kasdieniai įvykiai, bet ir aprašomos meilės istorijos, ar kaip šiame kūrinyje - Murasaki Nikki – imperatorienės vaikų gimimas, bei poezija.   

Murasaki dienoraštis apima dvejus metus dvare. Šis kūrinys skiriasi nuo kitų dienoraščių, nes jame yra pateikiamas detalus įvykių aprašymas su įžvalgia autorės analize, kuri leidžia savitai interpretuoti problemas. Kūrinys prasideda Tsuchimikado rūmų aprašymu rudenį, esant imperatorienė Shōši nėščiai, todėl ji yra perkeliama iš Ičijo rūmų. Tsuchimikado rūmai buvo pagrindinė Mičinagos rezidencija, kuri priklausė Shōši mamai. Perkelimas į kitus rūmus buvo vykdomas ne tik dėl noro būti su motina. Pagrindinė priežastis buvo rūmų nuo „taršos" apsaugojimas. Shōši jau 9 metus buvo imperatoriaus žmona, todėl atžalos gimimas buvo itin laukiamas. Ypač tai buvo svarbu Mičinagai, nes tokiu būdu jis galėjo įtvirtinti savo galią, užtikrindamas, jog sosto įpėdinis yra jo anūkas. Murasaki ignoruoja platesnį politikos ir istorijos aprašymą, manydama, jog visas kontekstas jau yra žinomas. Tad pirma dienoraščio dalis pateikia pagrindinius dvaro gyvenimo aprašymus, supažindina su Imperatoriene ir galiausiai, vos ne visada pasikartojanti dalis - autorės analizė. Skaitytojus su pagrindinias dvaro veikėjais supažindinama pagal jų galią ir poziciją rūmuose bei pagal aprašyto įvykio nuotaiką dvare. Dienoraštyje chronologiškai aprašomas pasiruošimas Princo gimimui bei vykdomos ceremonijos.    

Išskirtinis dienoraščio bruožas yra privatumo ir viešumo balansas, kurį autorė meistriškai išsaugo lygindama įvykius iš savo stebėtojo pusės, juos analizuodama. Be to, tik moterų dienoraščiuose galime rasti tiek daug detalios informacijos apie aplinką, rūbus, ornamentus. Kūrinio pabaigoje autorė daug dėmesio skiria savo bičiulių freilinių aprašymams nuo jų išvaizdos iki charakterio bruožų. Po to seka kritika Shōši palydos bukagalviškumui, Imperatorienės bailumui bei dvariškių be stuburiškumui. Taip pat pateikiamas kandus aprašymas apie to laikotarpio rašytojus - Izumi Šikibu, Akazome Emon ir Sei Šonagon, kuris atskleidžia kritišką autorės mąstymą. Galų gale, dienoraštis baigiasi laiško formos pabaiga.   

Literatūra

• Maki, J. M 1940: Lady Murasaki and the Genji Monogatari. Monumenta Nipponica Vol. 3, No. 2. Tokyo: Sophia University,  p .480-503 http://www.jstor.org/stable/2382593?seq=1#page_scan_tab_contents
• Mason, R.H.P., Caiger, J.G., 1997: A history of Japan. Tokyo: Tuttle Publishing, p.64-97 ISBN 080482097X
• Gale Cengage Learning, 2011: A study guide for Lady Murasaki Shikibu‘s „The tale of Genji“.Epics for Students, Second Edition, Vol. 2. U.S.: Cengage learning
• Bowring, R. 2004: Murasaki Shikibu: The Tale of Genji. United Kingdom: Cambridge University Press.
• Bowring, R.1996: The diary of Lady Murasaki. London: Penguin Classics, ISBN 014043576X
• Dalby, L. 2001: The tale of Murasaki. London: Vintage, ISBN 0099422352
• Omori, A., Dochi, D. 1920: Diaries of Court Ladies of Old Japan. USA: The Riverside Press Cambridge Massachusetts. http://digital.library.upenn.edu/women/omori/court/court.html