Napoleonas Orda
| Napoleonas Orda | |
|---|---|
| |
| |
| Herbas "Ostoja" | |
| Gimė | 1807 m. vasario 19 d. Varacevičai (netoli Pinsko), Baltarusija |
| Mirė | 1883 m. balandžio 26 d. (76 metai) Varšuva |
| Palaidotas (-a) | Ivanava |
| Tėvas | Mykolas Orda |
| Motina | Jozefa Butrymovič |
| Sutuoktinis (-ė) | Irena Bouglé |
| Vaikai | Vitoldas Orda |
| Veikla | XIX a. lietuvių, lenkų ir gudų dailininkas, literatas, muzikantas, kompozitorius, skulptorius. |
| Išsilavinimas | Svisločiaus gimnazija |
 Vikiteka |
Napoleonas Orda |
Napoleonas Orda (lenk. Napoleon Mateusz Tadeusz Orda; 1807 m. vasario 19 d. Varacevičai – 1883 m. balandžio 26 d. Varšuva) – XIX a. baltarusių, lietuvių ir lenkų dailininkas, literatas, muzikantas, kompozitorius, skulptorius.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Napoleonas Orda gimė Varacevičuose netoli Pinsko (Baltarusija) bajorų, kilusių iš totorių, šeimoje. Pradinį išsilavinimą įgijo mokydamasis namuose. Vėliau mokėsi Svisločiaus gimnazijoje. Baigęs gimnaziją Orda įstojo studijuoti į Vilniaus universiteto Matematikos ir fizikos fakultetą.[1]
Studijų Vilniaus universitete Napoleonas Orda nebaigė, kadangi carinės imperijos tyrimo komisija išaiškino, kad Orda priklausė slaptai universiteto studentų draugijai „Aušriečiai“. Orda buvo suimtas, kalintas ilgiau kaip metus ir pašalintas iš Vilniaus universiteto. Ilgiems metams jam buvo nustatytas žandarmerijos sekimas.[2]
Napoleonas Orda aktyviai įsitraukė į 1831 m. sukilimą. Už narsą mūšiuose pelnė aukso kryžių „Virtuti Militari” (1831).[3] Sukilimo metu N.Orda sukūrė eilėraštį „Lietuvis – lenkams”.[4]
Po 1831 m. sukilimo Orda pasitraukė į Paryžių. Gyvendamas Paryžiuje mokėsi tapybos pas tuo metu garsų dailininką Pjerą Žerarą (Gerard), susipažino ir bendravo su kompozitoriais Frederiku Šopenu, Ferencu Listu. Kompozitorius Frederikas Šopenas 1849 m. laiške Ordai yra palinkėjęs, kad Dievas duotų jam šaunų vaikelį – lietuvį. Napoleonas Orda domėjosi lietuviškais vietovardžiais, senąja pagoniškąja istorija. Iš Šopeno mokėsi muzikos. Paryžiuje Napoleonas Orda susitikdavo ir su Adomu Mickevičium, padėjo leisti jo knygas. Adomui Mickevičiui mirus, parašė jam odę („Na zgon Adama”).[3][4][5]
1843 m. Paryžiuje Orda vedė prancūzę Ireną Bouglé. Netrukus Orda su bičiuliu Aleksandru Makovskiu įkūrė komiso namus.[4]
1847–1849 m. Napoleonas Orda ėjo italų operos Paryžiuje direktoriaus pareigas. Prancūzijoje kūrė muziką, koncertavo koncertų salėse, didikų rūmuose.[3]
Napoleonas Orda susirašinėjo su kitų buvusių slaptų Vilniaus universiteto draugijų nariais, kaip Ignu Domeika, Juozapu Ignotu Kraševskiu.[5]
Gyvendamas užsienyje, tiek ir vėliau grįžęs į Tėvynę, Orda mėgo keliauti. Užfiksavo vaizdus iš kelionių po Prancūziją, Portugaliją, Ispaniją, Alžyrą ir kitas šalis.[6]
1856 m. po amnestijos grįžo į tėvynę.[5]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Grįžęs į Tėvynę, Orda keliavo, daug vaikščiojo po vietoves pėsčiomis, piešė senąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip pat jos sudėtyje buvusios Gudijos, dabartinės Ukrainos teritorijos bei Lenkijos Karalystės pilis, rūmus, dvarus, bažnyčias, miestų architektūrą, gatves.[5]
1875–1883 m. Maksimiljano Fajanso spaustuvėje buvo išleistos litografijos pagal Napoleono Ordos piešinius. Išleistos 8 vaizdų serijos, talpinančios 260 lakštų, apjungtos bendru pavadinimu „Istorinių vaizdų albumas“.[4][7][6]
Napoleonas Orda sukūrė apie tūkstantį architektūrinių peizažų.[8][9][6]
N. Orda mirė Varšuvoje 1883 m. balandžio 26 d., sulaukęs 76-erių. Vykdant jo valią, palaikai buvo palaidoti šeimos kape Janove.[10]
Atminimo išsaugojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Janove pastatytas paminklas Napoleonui Ordai. Minint kūrėjo gimimo 200 metų sukaktį, Baltarusijoje buvo išleistos dviejų nominalų proginės monetos, pašto ženklas.[11]
Paryžiaus centre Napoleonui Ordai yra skirta memorialinė lenta. Tarptautinė UNESCO organizacija 2007 metus buvo paskelbusi Napoleono Ordos metais.[6]
Napoleono Ordos darbai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Valdovų rūmai Vilniuje, XIX a. -
Pilies kalnas ir Sluškų rūmai Vilniuje, XIX a. -
Radvilų rūmai Vilniuje, XIX a. -
Kauno pilis, XIX a. -
Trakų pilis, 1875 - 1877 m. -
-
Radvilų rūmai Kėdainiuose, 1876 m. -
Biržai XIX a. -
Taujėnų dvaras, XIX a. -
Simono Meištavičiaus rūmai. Meikštai, XIX a. -
Baisogalos dvaras, 1875 m. -
-
Panemunės pilis, XIX a. -
Raudonės pilis, XIX a. -
Rokiškio dvaras
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Rasa Adomaitienė. Napoleonas Orda (1807–1883). Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. [1][neveikianti nuoroda]
- ↑ Manvydas Vitkūnas. Napoleonas Orda – Lietuvos metraštininkas. [2]
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Napoleono Ordos biografija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [3]
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Vituolis Joneliūnas. Napoleonas Orda: nors garsino Lietuvą, čia beveik nežinomas, 2007. [4]
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. ISBN 978-995-57367-21.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 Laima Žukauskaitė. Napoleonas Orda – dailininkas ir kompozitorius 1807 02 11 – 1883 04 26. [5]
- ↑ Regina Urbonienė. Napoleonas Orda. Ostrohas. 1900. [6]
- ↑ Vilma Dečkutė-Žukauskienė. Lietuvos dvarai menininkų kūriniuose. [7]
- ↑ M. K. Čiurlionio namuose, Vilniuje, pristatoma Napoleono Ordos kūryba. [8]
- ↑ Napoleono Ordos biografija baltarusių archyvų svetainėje. [9] Archyvuota kopija 2011-07-06 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Napoleono Ordos biografija baltarusių archyvų svetainėje. [10] Archyvuota kopija 2011-07-06 iš Wayback Machine projekto.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Vytautas Levandauskas, Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė. Napoleonas Orda: Senosios Lietuvos architektūros peizažai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006 m.
