Nikola I

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Nikola I
Juodkalnijos karalius

Gimė	1841 m. spalio 7 d. Njegušis, Juodkalnija
Mirė	1921 m. kovo 1 d. (79 metai) Antibas, Prancūzija
Palaidotas (-a)	1989 m. spalio 1 d.
Religija	Serbijos stačiatikių bažnyčia
Juodkalnijos karalius
Valdė	1910 m. rugpjūčio 28 d. – 1918 m. lapkričio 26 d. (8 metai)
Ankstesnis	Jis pats (kaip Juodkalnijos kunigaikštis)
Vėlesnis	Titulas panaikintas
Juodkalnijos kunigaikštis
Valdė	1860 m. rugpjūčio 13 d. – 1910 m. rugpjūčio 28 d. (50 metų)
Ankstesnis	Danilas I
Vėlesnis	Jis pats (kaip Juodkalnijos karalius)
Parašas

Nikola I Petrovičius Negošas (serb. Никола I Петровић-Његош, 1841 m. spalio 7 d. – 1921 m. kovo 1 d.) – 1860-1918 m. Juodkalnijos valdovas, 1860-1910 m. valdęs kaip kunigaikštis, o 1910-1918 m. – kaip pirmasis ir vienintelis šalies karalius.^[1]

Biografija

Juodkalnijos kunigaikštis

Būdamas Paryžiuje Nikola pakeitė nužudytą dėdę Danilą I kunigaikščiu (1860 m. rugpjūčio 13 d.)

Po to sekusiu taikos laikotarpiu Nikola įvykdė daugybę karinių, administracinių ir švietimo reformų. 1862-1878 m. šalis buvo įsitraukusi į kelis karus su Osmanų imperija. 1867 m. Paryžiuje jis susitiko su imperatoriumi Napoleonu III, o 1868 m. leidosi į kelionę į Rusiją, kur jį maloniai priėmė caras Aleksandras II. Vėliau lankėsi Berlyno ir Vienos dvaruose. Jo pastangos pritraukti Rusijos imperatoriškosios šeimos simpatijas davė Juodkalnijai svarbių rezultatų: caras ir carienė skyrė nemažas subsidijas švietimo ir kitiems tikslams, į Cetinę buvo siunčiami ginklai ir amunicija. 1871 m. kunigaikštis Dolgorukovas atvyko į Juodkalniją su specialia caro misija ir išdalijo žmonėms dideles pinigų sumas. 1869 m. kunigaikščiui Nikolai, kurio valdžia jau buvo tvirtai įtvirtinta, pavyko užkirsti kelią įžūliems kalniečiams padėti sukilti prieš Austrijos vyriausybę. Panašiai 1897 m. jis sustabdė karinį sujudimą, kilusį dėl prasidėjusio Graikijos-Turkijos karo.

1876 m. Nikola paskelbė karą Turkijai. Jo karinę reputaciją sustiprino po to vykusi kampanija, o dar labiau – 1877/78 m. kampanija, kurios metu jis užėmė Nikšičių, Barą ir Ulcinį. Po karo Juodkalnijos sienos gerokai išsiplėtė ir ji įgijo Adrijos jūros pakrantę. Nikolas karą teisino kaip kerštą už Kosovo mūšį (1389 m.). 1876 m. jis pasiuntė žinią juodkalniečiams į Hercegoviną:

Valdant Muradui I Serbijos imperija buvo sunaikinta, o valdant Muradui V ji turi vėl prisikelti. Tai yra mano ir mūsų visų bei visagalio Dievo noras.

1878 m. Berlyno kongresas pripažino Juodkalnijos nepriklausomybę, o vėlesniais dešimtmečiais Juodkalnija labai klestėjo ir buvo stabili. Smarkiai plėtėsi švietimas, susisiekimas ir kariuomenė (pastarąją rėmė carinė Rusija). 1883 m. princas Nikola aplankė sultoną, su kuriuo vėliau palaikė šilčiausius santykius. 1896 m. jis atšventė Petrovičių dinastijos dvidešimtmetį, tais pačiais metais dalyvavo Nikolajaus II karūnavimo iškilmėse. 1898 m. gegužės mėn. aplankė karalienę Viktoriją Vindzoro pilyje.

Juodkalnijos karalius

Jis 1905 m. priėmė pirmąją Juodkalnijos konstituciją, nes gyventojai troško daugiau laisvės. Jis taip pat įvedė Vakarų Europos stiliaus spaudos laisvę ir baudžiamosios teisės kodeksus. 1906 m. jis įvedė Juodkalnijos valiutą – perperą. 1910 m. rugpjūčio 28 d., švęsdamas savo jubiliejų, jis priėmė karaliaus titulą, remdamasis parlamento prašymu. Tuo pat metu jis buvo paskirtas Rusijos kariuomenės feldmaršalu – tokia garbė anksčiau nebuvo suteikta jokiam užsieniečiui, išskyrus Artūrą Velslį. 1912 m. prasidėjus Balkanų karams, karalius Nikola buvo vienas entuziastingiausių sąjungininkų. Jis norėjo visiškai išstumti Osmanų imperiją iš Europos. Jis pasipriešino didžiosioms valstybėms ir užėmė Škoderį, nors jie buvo užblokavę visą Juodkalnijos pakrantę. Per 1914 m. prasidėjusį Didįjį karą jis vėl pirmas išvyko į pagalbą Serbijai, kad išstumtų Austrijos-Vengrijos imperijos pajėgas iš Balkanų pusiasalio.

1916 m. sausį, pralaimėjus Serbijai, Austrija-Vengrija užkariavo ir Juodkalniją, o karalius pabėgo į Italiją, paskui į Prancūziją. Vyriausybė perkėlė savo veiklą į Bordo. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Podgoricoje vykusiame susirinkime buvo nubalsuota už Nikolos nuvertimą ir Juodkalnijos prijungimą prie Serbijos. Po kelių mėnesių Serbija (įskaitant Juodkalniją) susijungė su buvusiomis Austrijos-Vengrijos pietų slavų teritorijomis ir sudarė Serbų, kroatų ir slovėnų karalystę, kuri 1929 m. buvo pervadinta Jugoslavija. 1918 m. Nikola išvyko į tremtį Prancūzijoje, tačiau iki pat mirties Antibe po trejų metų toliau pretendavo į sostą. Jis buvo palaidotas Italijoje. 1989 m. Nikolos, jo karalienės Milenos ir dviejų iš jų dvylikos vaikų palaikai buvo perlaidoti Juodkalnijoje.

Galerija

1910 m. rugpjūčio 28 d. Juodkalnijos karalystės paskelbimas
Nikola I pavaizduotas ant 100 centų vertės auksinės monetos 1910 m., t. y. tais metais, kai jis pradėjo naudoti karaliaus titulą
Nikola I, Antonio Mosca portretas, 1912 m.
Nikola I ir Italijos karalius Viktoras Emanuelis III 1914 m.
Nikola I su šeima tremtyje Lione
Nikolos I paminklas Podgoricoje