Niurnbergas
| Niurnbergas vok. Nürnberg | |
|---|---|
 
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Vokietija
|
| Žemė |  Bavarija
|
| Regionas | Vidurinė Frankonija |
| Meras | Marcus König |
| Gyventojų | 518 370 |
| Plotas | 186,38 km² |
| Tankumas | 2 781 žm./km² |
 Vikiteka |
Niurnbergas |
| Kirčiavimas | Niùrnbergas |
Niurnbergas (vok. Nürnberg) – miestas pietų Vokietijoje, antras pagal dydį Bavarijos žemėje (po Miuncheno). Kartu su Fiurtu, Erlangenu ir Švabachu miestai sudaro ekonominį ir kultūrinį šiaurės Bavarijos centrą.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Miestas įkurtas XI a., o pirmąkart paminėtas 1050 m., dėl imperatoriškosios pilies tarp rytų frankų ir Bavarijos Nordgau markos.[1] 1050–1571 m. miestas išsiplėtė, nes buvo prekybinių kelių sankryžoje. Konradas III įkūrė Niurnbergo burggrafystę. Pirmieji grafai buvo iš austrų Raabų giminės, kuri išnyko 1190 m. Titulą paveldėjo paskutinio grafo žentas iš Hohencolernų giminės. Tarp XII a. pabaigos ir tarpuvaldžio (1254–1273 m.) burggrafų valdžia nusilpo, nes imperatoriškieji Hohencolernai perkėlė nekarinę valdžią kaštelionui, o miesto administravimą imperatoriškajam merui nuo 1173/1174 m.[1][2] XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje kaštelionas gavo dar daugiau valdžios ir burggrafas atvirai su juo susipyko, įtakodamas miesto istoriją.[2]
Niurnbergas buvo neoficiali Šventosios Romos imperijos sostine, nes Niurnbergo pilyje rinkosi Reichstagas, ten gyveno imperatorius. Imperijai svarbūs Niurnbergo parlamentai pritraukė į miestą pirklius. 1219 m. imperatorius Frydrichas II suteikė Niurnbergui miesto teises, tiesioginį pavaldumą imperatoriui ir privilegiją kalti monetas. Niurnbergo valdymas beveik visai išslydo iš burggrafų rankų.[1][2] Niurbergas su Augsburgu tapo svarbiais prekybos centrais tarp Šiaurės Vokietijos ir Italijos.
1298 m. Niurnbergo žydai buvo apkaltinti komunijos išniekinimu, 698 jų buvo nužudyti per pogromą. 1349 m. vėl vyko pogromas,[3] žydai buvo deginami prie stulpų ar išvaromi, o jų kvartalo vietoje pastatyta turgaus aikštė.[4]
Maras siaubė miestą 1405, 1435, 1437, 1482, 1494, 1520 ir 1534 m.[5]
XIV a. Niurnbergas tapo vienu iš trijų svarbiausių imperijos miestų, nes 1356 m. Karolio IV auksinė bulė reikalavo, kad naujai išrinktas Vokietijos karalius pirmą parlamentą sušauktų Niurnberge.[1] Karolis IV rėmė Mūsų Mergelės bažnyčios statybą 1352–1362 m. Čia melsdavosi imperatoriaus dvariškiai. Ryšiai tarp miesto ir imperatoriaus sustiprėjo, kai Zigmantas Liuksemburgietis 1423 m. nusprendė imperatoriaus regalijas laikyti Niurnberge. Jos ten buvo iki 1796 m., kai dėl besiartinančių prancūzų buvo perkeltos į Rėgensburgą, o vėliau Vieną.[1]
1349 m. gildijos nesėkmingai sukilo prieš patricijus, jos buvo uždraustos. Oligarchija liko valdžioje, nors Niurnbergas buvo laisvas miestas.[1][2] Karolis IV suteikė teisę miestui nepriklausomai sudarinėti sąjungas, tad Niurnbergas buvo tame pačiame lygyje su imperijos princais. Dažnos kovos su burggrafais miestui didelės žalos nedarė. Kai pilis sudegė 1420 m., ją 1427 m. nupirko miestas. Per kitus pirkimus miesto teritorija išaugo. Husitų karai, maras ir Pirmasis burggrafų karas sumažino miesto gyventojų skaičių XV a. vidury. Po sėkmingo Landshuto įpėdinystės karo miesto plotas išaugo iki 64,7 km² ir jis tapo vienu didžiausių laisvų miestų imperijoje.[2]
XV–XVI a. Niurnbergas tapo Vokietijos renesanso centru. 1525 m. mieste išplito reformacija, o 1532 m. buvo pasirašyta Niurnbergo taika, kuria liuteronams buvo suteikta nuolaidų. Per 1552 m. revoliuciją prieš Karolį V miestas bandė nusipirkti neutralumą, bet buvo užpultas be karo paskelbimo ir turėjo pasirašyti nepalankią taikos sutartį. Pagal Augsburgo taiką, imperatorius patvirtino liuteronų nuosavybę, nepriklausomybę nuo Bambergo vyskupo, o vienuolynų sekuliarizacija buvo patvirtinta.[2]
Sumažėjusi prekyba XVI a. pradžioje, sustabarėjusi socialinė ir teisinė sistema lėmė miesto nuosmukį. Karai tarp imperatoriaus, švedų ir Katalikų lygos, jų išlaidos per pus sumažino miesto gyventojų skaičių.[2] 1632 m. Gustavo II Adolfo užimtą Niurnbergą apgulė imperatoriaus generolas Albrecht von Wallenstein. Po to miesto svarba smuko iki XIX a. vidurio, kai jis atgimė kaip pramonės centras.
Po Trisdešimtmečio karo, Niurnbergas bandė atsiriboti nuo užsienio reikalų, bet buvo priverstas prisidėti prie Austrijos įpėdinystės karo ir Septynerių metų karo. Eksporto ir importo apribojimai pakenkė miesto gamintojams. Bavarijos elektorius ir Prūsija kėsinosi į dalį Niurnbergo žemių, gautų po Lanshuto įpėdinystės karo. Jausdamas savo silpnumą miestas prašėsi į Prūsijos sudėtį, bet Frydrichas Vilhelmas II atsisakė, nenorėdamas užgauti Prancūzijos, Rusijos ir Austrijos. Imperijos parlamentas patvirtino Niurnbergo nepriklausomybę 1803 m., bet pasirašant Reino konfederaciją 1806 m. liepos 12 d. buvo nutarta, kad miestas atiteks Bavarijai nuo rugsėjo 8 d. su jos garantija išmokėti 12,5 mln. guldenų miesto skolą.
Žlugus Napoleonui prekyba mieste atsigavo. Patogi padėtis, gyventojų darbštumas ir skolos perleidimas Bavarijai lėmė Niurnbergo klestėjimą. Kadangi Bavarija buvo katalikiška, Niurnbergas nebegalėjo jų persekioti ir iš jų atiminėti pilietybę. Katalikų procesijos, kurias rengdavo Vokiečių ordino kunigai, patirdavo sunkumų. Kai Bavarija konfiskavo jo turtą 1806 m., ordinui buvo duota bažnyčia prie turgaus 1809 m. Pirmoji katalikų parapija įkurta 1810 m., o 1818 m. jai priklausė 1010 žmonių.
1817 m. miestas prijungtas prie Rezatkreis rajono, pervadinto į Vidurio Frankoniją 1838 m. sausio 1 d. Pirmasis vokiečių geležinkelis, ėjęs iš Niurnbergo į Fiurtą, atidarytas 1835 m. Geležinkelis ir Vokietijos muitų sąjunga lėmė miesto klestėjimą. 1852 m. Niurnberge gyveno 46 441 protestantas ir 6616 katalikų. Po to jis tapo svarbiausiu pramonės miestu Bavarijoje ir vienu labiausiai klestinčiu Pietų Vokietijoje. 1905 m. jame gyveno 291 351 žmogus, tarp jų 3738 žydai.
Dėl miesto svarbos Šventosios Romos imperijai ir jo patogios padėties naciai mieste organizuodavo dideles konvencijas – Niurnbergo ralius. Jie buvo surengti 1927, 1929 ir kasmet 1933–1938 m. Adolfui Hitleriui atėjus į valdžią 1933 m., raliai tapo nacių propagandos įvykiais. Leni Riefenstahl nufilmavo 1934 m. ralį ir sukūrė filmą „Valios triumfas“ (Triumph des Willens). Po 1935 m. ralio Hitleris liepė Reichstagui susirinkti mieste ir išleisti antisemitinius Niurnbergo įstatymus, kurie atėmė pilietybę iš žydų. Susirinkimams naciai pastatė daug pastatų, kurių kai kurie nebaigti. Niurnberge yra daug nacių architektūros pavyzdžių. Mieste gimė nacių propagandistas Julius Streicher, Der Stürmer leidėjas.
Per Antrąjį pasaulinį karą mieste buvo gaminami lėktuvai, povandeniniai laivai, tankų varikliai ir t. t. Čia buvo Flossenbürg koncentracijos stovyklos atstovybė. Joje dirbo daug vergų. 1943–45 m. jį bombardavo Sąjungininkai. 1945 m. sausio 2 d. buvo subombarduota 90 proc. senamiesčio, 1800 gyventojų žuvo, 100 tūkst. perkelta. Vasario mėn. vėl krito bombos. Iš viso per oro atakas žuvo 6 tūkst. niurnbergiečių.
Miestą sąjungininkai užėmė po aršaus mūšio 1945 m. balandžio 17–21 d. Nepaisant sugriovimų, miestas buvo atstatytas, restauruota dalis viduramžių pastatų.
1945–1946 m. mieste vyko Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas. Sovietai norėjo, kad teismas vyktų Berlyne. Sąjungininkai pasirinko Niurnbergą, nes jis buvo svarbus naciams, jame išleisti antisemitiniai įstatymai, o Teisingumo rūmai su dideliu kalėjimu nebuvo sugriauti. Po to Berlyne turėjo vykti kitas tribunolas, neįvykęs dėl Šaltojo karo.
Sportas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mieste 2006 m. vyko XVIII pasaulio futbolo čempionatas. Mieste žaidžia FC Nürnberg klubas.
Miestų partnerystė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nica, Prancūzija nuo 1954
Krokuva, Lenkija nuo 1979
Praha, Čekija nuo 1990
Charkovas, Ukraina nuo 1990
Atlanta, JAV nuo 1998
Venecija, Italija nuo 1999
Skopjė, Makedonija nuo 1982
Glazgas, Didžioji Britanija nuo 1985
San Karlosas, Nikaragva nuo 1985- Gera, Vokietija nuo 1988/1997
Hadera, Izraelis nuo 1995
Antalija, Turkija nuo 1997
Šendženas, Kinijos Liaudies Respublika nuo 1997
Kavala, Graikija nuo 1998
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Nürnberg, Reichsstadt: Politische und soziale Entwicklung (Political and Social Development of the Imperial City of Nuremberg), Historisches Lexikon Bayerns
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Catholic Encyclopedia. New York: Robert Appleton Company. 1913.
- ↑ „Black Death“. JewishEncyclopedia.com
- ↑ Cities and People: A Social and Architectural History, Mark Girouard, Yale University Press, 1985, p.69
- ↑ Jerry Stannard, Katherine E. Stannard, Richard Kay (1999). Herbs and herbalism in the Middle Ages and Renaissance. University of Michigan Press. ISBN 0-86078-774-5