Nominalizmas

Nominalizmas (lot. nomina 'vardai') – filosofinė teorija, teigianti, kad bendrybė neturi ontologinio turinio, klasės (aibės) neegzistuoja kaip daiktai arba substancijos, o tėra bendrieji vardai. Nominalizmo užuomazgų būta antikinėje filosofijoje; ypač išplėtotas viduramžiais, polemizuojant su realistais dėl universalijų prigimties. Nominalistai atmetė universalijų ontologizavimą, nelaikė jų savarankiškai egzistuojančiomis esybėmis. Kraštutiniai nominalistai (Ž. Roscelinas) teigė, kad bendrybė neįmanoma net mąstyme, universalijos – tik kalbinės formos, o giminės ir rūšys – subjektyvūs žmogaus proto kūriniai. Nuosaikusis nominalizmas (konceptualizmas) bendrybę laikė tik mąstymo padariniu, t. y. konceptu (P. Abelaras).

Pagrindinis filosofijos klausimas buvo savitai sprendžiamas realistų ir nominalistų polemikoje. Viduramžių nominalizmas, teigdamas pirmenybę atskirybėms, orientavosi ne į abstrakčias spekuliacijas, bet į tikrovės tyrimą; šia prasme jis reiškė empirinę ir materialistinę tendenciją. Nominalizmo laikėsi L. Vala, T. Hobsas, Dž. Lokas, D. Hiūmas bei XVIII a. prancūzų materialistai. Dž. Berklis ir D. Hiūmas išplėtojo subjektyviojo idealizmo ir agnosticizmo prielaidas, glūdėjusias nominalizme.

Šiuolaikinių nominalistų teigimu, abstrakcijos priklausančios nuo konteksto, jos esančios teiginių apie individualius objektus sutrumpinto reiškimo būdas. Šiuolaikiniame nominalizme numatyta galimybė pašalinti abstrakciją, radus jos empirinį modelį.

XVI–XVIII a. Lietuvos scholastikai būdingas konceptualizmas – nuosaikusis nominalizmas.